Jaučiu visatos, besisukančios su manimi, galią.
Nikos Kazantzakis
Studentų rotacija valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų studijų vietų karuselėje buvo sumanyta pirmiausia siekiant pagerinti studijų kokybę. Viena vertus, ji turėjo užtikrinti konkurenciją, kuri yra svarbus kokybės gerinimo veiksnys. Antra vertus, jos tikslas buvo padidinti valstybės nefinansuojamų vietų patrauklumą, įžiebiant viltį gauti finansavimą, ir taip pritraukti daugiau visuomenės narių asmeninių išteklių, kurie būtų naudojami studijų sistemos gerinimui.
Praėjus kuriam laikui nuo rotacijos taikymo pradžios, pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Ženklaus kokybinio šuolio studijų srityje neįvyko, visuomenė susipriešino, ginčai dėl rotacijos mechanizmo, pasiekę konstitucinį lygį, ir toliau nerimsta. Pradinis studijų kokybės akstinas jau dažnai pamirštamas ir pakeičiamas primityviu gyvenimišku klausimu: „Kodėl aš moku, o jis (ji) – ne?“ Todėl vertėtų sustoti ir apžvelgti įvairius rotacijos aspektus.
Panagrinėkime, pavyzdžiui, valdymo aspektą. Įsivaizduokime įmonę, kurioje, priimant į darbą, vieniems atlyginimas paskiriamas iškart, o kitiems siūloma jį išsikovoti geru darbu. Darbuotojai, įvykdę tam tikrus reikalavimus, gauna atlyginimą, o neįvykdę – negauna, tačiau dirba toliau. Jei kuriam iš pastarųjų imtų geriau sektis, jam pradedama mokėti alga, atimta iš prasčiau dirbančio. Bet kas, net nebūdamas vadovas, pasakys, kad tokia įmonė iš esmės funkcionuoti negalėtų, joje tvyrotų sumaištis, kuri nustelbtų visus konkurencijos privalumus. Įmonėse vadovaujama kitaip – priimant į darbą visiems paskiriamas atlyginimas, o už gerus rodiklius mokamos premijos. Panašiu principu veikia dauguma aukštojo mokslo sistemų visame pasaulyje – studentai priimami į universitetus daugmaž vienodomis sąlygomis (visi moka visą studijų kainą arba visi nieko nemoka, arba visi moka šiek tiek) ir toliau konkuruoja dėl stipendijų. Stodami visi sutinka su pradinėmis finansavimo sąlygomis ir tikisi, stengdamiesi gerai studijuoti, jas pasigerinti (bet nepasibloginti!).
Toliau pažvelkime į mokesčio už studijas sąsają su kokybe. Jungtinėse Valstijose didžiausi mokesčiai už studijas yra geriausiuose universitetuose, nes mokama už aukštesnę studijų kokybę. To dar maža – pavyzdžiui, iš 10–12 pagedaujančių mokėti 40,000 $ per metus, MIT priima tik vieną gabiausią (faktas, nesuderinamas su mūsų akademinės vadybos principais). Taip užtikrinama aukščiausia studentų ir kartu studijų kokybė bei universiteto prestižas. Perkėlus tokį požiūrį į mūsų sąlygas, mokėti turėtų tie, kurie siekia aukštesnės studijų kokybės; be to, jie tam turėtų būti geriau pasirengę. O kaip yra iš tikrųjų? Jei Vilniaus universitete mažiausias konkursinis balas yra bent vienodas tiek stojant į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas vietas (10,4), tai daugelyje kitų universitetų į valstybės nefinansuojamas vietas priimami abiturientai su kone triskart žemesniu konkursiniu balu (2,5–3) nei į finansuojamas. Vadinasi, mūsų šalyje mokestis renkamas už žemiausią studijų kokybę. Maža to, „iškalęs“ aukštosios dalykus ir net rotacinėj kovoj nurungęs kokį konkurentą, į darbo rinką gali pakliūti mokyklinis beraštis, naudojantis tik 26 lotynų abėcėlės raides, kuris mojuodamas diplomu lygiom teisėm konkuruos su raštingais.
Kokybę žemina ir kai kurie kiti šalutiniai rotacijos poveikiai – vengimas rinktis sunkesnius studijų dalykus, koncentracija vien į pažymius, aukojant jiems studentišką mokslinį darbą, visuomeninę, kultūrinę, sportinę veiklą – visus ugdymo aspektus, nevertinamus pažymiais. O kur dar nesąžiningos konkurencijos apraiškos (nusirašinėjimas, darbų pirkimas, dėstytojų papirkinėjimas), kurias skatina rotacinis „viskas arba nieko“ principas?
Etiniai ir psichologiniai aspektai pasirodė besą ne mažiau svarbūs. Dėstytojas, rašydamas studentui pažymį, ne tik vertina žinias, bet ir verčiamas taikyti finansines sankcijas, o neretai – ir vykdyti nuosprendį tam, kuris praradęs finansavimą nepajėgs be jo studijuoti. Tuo tarpu studento žinios dar gali būti visiškai tinkamos toliau mokytis ir gauti diplomą. Toks akademinio gyvenimo demonizavimas yra stačiai pavojingas universitetų, kurie savo esme yra humanistinių tradicijų puoselėtojai, veiklos tęstinumui. Be to, rotacijos procesas yra apraizgytas baime (studentai bijo prarasti finansavimą, dėstytojai – suklysti vertindami, universiteto administracija – netekti už studijas mokančių studentų). Baimė yra visiškai nepageidautinas veiksnys intensyvios protinės veiklos sąlygomis, kurios yra būdingos akademiniam gyvenimui.
Pagaliau panagrinėkime skaičiukus, kuriais grindžiama rotacija. Rotacija remiasi vadinamuoju „studijų dalykų įvertinimo vidurkiu“, apie kurio prasmę ir tikslumą mažai kas susimąsto. Tarkime, studentas (t. y. rotorius) laiko 6 egzaminus per sesiją, o įvertinimai yra 7, 9, 8, 8, 7 ir 9. Taigi gaunamas išsvajotas aritmetinis vidurkis 8. Tačiau šie šeši pažymiai yra ne šiaip skaičiukai, kuriems taikomas aritmetinis vidurkis, o įverčiai. Viena, įverčiai pasižymi neapibrėžtimi, kuri dešimties sveikų balų skalėje yra lygi 0,5 (pažymys „9“ iš tikro reiškia, kad vertinimas yra tarp 8,50 ir 9,49). Antra, net jei studentas vienodai stengtųsi ruoštis kiekvienam egzaminui, dėl daugybės priežasčių įverčiai pasižymi tam tikra sklaida. Todėl įverčių vidurkis nėra tiksliai žinomas ir apibūdinamas pasikliovimo intervalu. Atlikę nedidelį paklaidų skaičiavimo pratimėlį, t. y. įvertinę neapibrėžtį, vidutinį nuokrypį, atsižvelgę į Stjudento (ne studento!) koeficientą ir ėmę 95% pasikliovimą, galiausiai gautumėm, kad šiuo atveju studento žinių įvertis yra 8,00±0,92. Kitaip sakant, su 95% tikimybe galime teigti, kad tikrasis studento (nebe Stjudento!) dalykų įvertinimo vidurkis yra intervale tarp 7,08 ir 8,92. Laikant daugiau egzaminų, įvertinimo vidurkio tikslumas auga. Jei studento pažymiai būtų panašūs per keturias sesijas (24 egzaminai), tai vidurkis būtų intervale tarp 7,63 ir 8,37. Taigi kada galima patikimai teigti, kad rotorius A tikrai „besimoko“ geriau už rotorių B, kad juodu galima būtų rotuoti vienas kito atžvilgiu? Minėtu 6 egzaminų atveju teiginys būtų reikšmingas, jei šių studentų sesijos pažymių aritmetinis vidurkis skirtųsi maždaug 2 balais, 24 egzaminų atveju – maždaug 0,75 balo. Šios vertės yra tik pavyzdys. Iš tikro reikėtų skaičiuoti pasikliovimo intervalą kiekvienam konkuruojančiam studentui atskirai, tik ar verta?
Konkurencija ne visuomet yra naudinga kokybei – net verslo praktikoje yra nuolat susiduriama su destruktyvia konkurencija, o gyvojoje gamtoje pagrindinė konkurencijos apraiška yra džiunglių įstatymas. Studijų kokybės požiūriu rotacija turi daug minėtų destrukcijos elementų, iš kurių ne visus buvo galima numatyti pradedant reformą. Deja, dauguma šių elementų pasirodė esantys neatsiejami nuo paties rotacijos principo. Todėl, nepaisydami tam tikrų rotacijos privalumų, anksčiau ar vėliau jos turėsime atsisakyti ir prisiminsime ją kaip drąsų, novatorišką, tačiau nevykusį eksperimentą. Juolab kad pasaulyje ši inovacija nesusilaukė didelio atgarsio.
Taigi teks grąžinti studentus į statoriaus būseną, leisti jiems ramiai studijuoti ir planuoti savo finansinius išteklius, pasikliovimo intervalą palikti statistiniams tyrimams ir eksperimentiniams matavimams, ataušinti įkaitusią akademinę atmosferą ir visus priiminėti vienodomis sąlygomis – nemokamai ar su vienodu nedideliu mokesčiu (jei pavyktų išspręsti konstitucinę dilemą dėl nemokamų studijų „gerai“ besimokantiems). Valstybės nefinansuojamų vietų Lietuvos piliečiams, pirmą kartą siekiantiems aukštojo išsilavinimo, valstybinėse aukštosiose mokyklose neturėtų likti.
Tuo pačiu teks pasukti galvą ir paieškoti, kuo kompensuoti konstruktyviosios konkurencijos elementų ir įmokų praradimą. Ne viskas gi rotacijoje yra blogai. Dėl studentų konkurencijos receptą jau minėjau – skatinimas, o ne baimė turėtų būti pagrindinis studijų kokybės užtikrinimo veiksnys. O ką daryti su tais, kurie mokymąsi už dyką pradeda suprasti kaip teisę dykinėti? Žinoma, baust, tik nekertant iš peties. Pakaktų priversti pakrapštyti piniginę tik už atskirų neišmoktų dalykų pakartotinį išklausymą ir egzaminų perlaikymą. Kaip pagelbėti „per plauką“ neįstojusiems, dažnai dėl mokyklų tinklo kokybės netolygumo, prastesnių socialinių sąlygų? Čia irgi galima rasti pasaulyje žinomų metodų – leisti pirmą semestrą studijuoti didesniam abiturientų skaičiui, tobulinti stojimo sąlygas, padėti talentingiems moksleiviams pasirengti studijoms perlaikant abitūros egzaminus. Tik jokiu būdu už pinigus nepriimti į universitetus nepasirengusiųjų studijuoti.
Pinigai yra didžiausia bėda – kone visi universitetai paprato gyventi ar bent užkamšyti biudžeto skyles nepatekusiųjų į valstybės finansuojamas studijų vietas sąskaita, pasitaiko ir „akademinio“ godumo apraiškų. Šioje srityje būtų reikalingi sudėtingesni sprendimai. Kad neliktų pagundos neatsakingai pelnytis, valstybė turėtų nustatyti minimalų konkursinį balą stojantiems į universitetus, taip pat ir į privačius, kurių diplomas yra oficialiai pripažįstamas (universitetas, kuriam rūpi studijų kokybė ir prestižas, turėtų pats tokį minimumą nusistatyti). Kiek? Dalijam 20 iš pi (čia ilgai aiškint), ir štai startinė vertė pamąstymui: 6,4. Kol abitūros egzaminų įvertinimai neatitiktų šio minimumo, pageidaujantys studijuoti turėtų rūpintis savo mokyklinių rodiklių, o kartu – ir būsimųjų studijų kokybe. Universitetai, kurie nepajėgtų pririnkti minimalų konkursinį balą turinčių studentų, turėtų reorganizuotis ar pavirsti kolegijomis. Tuomet beliktų klausimas, kur universitetams prasimanyti trūkstamų lėšų, kurias valstybė jau atprato teikti. Pasitelkus vaizduotę, galima būtų rasti sprendimų ir šioje srityje – papildomų (neprivalomų) mokamų studijų paslaugų ar net tam tikro studijų komforto teikimas (kaip mokamose sveikatos priežiūros įstaigose), galbūt atskirų mokamų studijų programų sukūrimas ir iškėlimas į nevalstybines aukštąsias mokyklas, kurių dalininkas būtų universitetas. Svarbu tik pagrindinio principo neužmiršti – už mokestį turi būti teikiama aukštesnė studijų kokybė; pageidautina ir kad studentų atranka į mokamas vietas būtų griežtesnė nei į valstybės finansuojamas. Tuomet viskas atsistotų nuo galvos ant kojų.