Autonomijos klausimas nepraranda ir negali prarasti aktualumo – tokią poziciją pokalbyje išreiškė Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius prof. habil. dr. Jūras Banys. Tačiau dažniausiai kalbama apie aukštosios mokyklos autonomiją, pamirštant pabrėžti autonomijos svarbą kiekvienam universitetinės bendruomenės nariui. Šiame interviu pasistengta ne tik priminti pamatinius akademinės laisvės principus, bet ir aptarti, ką autonomija reiškia mokslininkams – žmonėms, kurie suteikia universitetui teisę vadintis universitetu.
Vilniaus universitetas visus praėjusius metus kovojo dėl akademinės autonomijos. Kokie yra šios kovos padariniai? Ar ši kova jau baigėsi?
Kova dėl autonomijos yra tęstinė. Nėra taip, kad vieną kartą iškovojus autonomiją galima būtų nusiraminti. Kova dėl savo teisių ir laisvių – nuolatinė visų universitetų būklė, nes aukštosios mokyklos turi kovoti dėl autonomijos, laikytis savo principinių nuostatų. Tai ir demonstravo Vilniaus universitetas. VU parodė stiprią ir, esu įsitikinęs, teisingą poziciją. Reikėtų labai padėkoti VU Senatui, kuris atsilaikė prieš politinį spaudimą ir parodė vakarietišką autonomijos supratimą. Kalbant apie ateitį – dabar Seime darbo grupė rengia Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Kol mes tų pataisų nematėme – sunku prognozuoti ir kalbėti apie tai, kokio pobūdžio jos bus ir kaip įvykiai klostysis toliau.
Nagrinėjant autonomijos klausimą dažniausiai buvo kalbama apie bendrą aukštosios mokyklos autonomiją, tačiau norėtųsi paklausti, ką autonomija reiškia mokslininkui? Ar ji yra jam svarbi?
Autonomija mokslininkui yra svarbi, nes autonomijos priešprieša būtų – diktatūra. Diktatūroje dingsta mokslinė laisvė, nekalbant apie atsirandančius biurokratinius suvaržymus ir formalumus. Todėl mokslininkai visada eina ten, kur daugiau laisvės. Laisvė mokslininkui yra svarbi, nes leidžia daryti tai, kas jam tikrai įdomu. Čia galima pacituoti tarp mokslininkų paplitusį sąmojį, kad „tikras mokslininkas tenkina savo smalsumą valstybės sąskaita“.
Kaip pavyzdį galiu pateikti tokią istoriją – Leipcigo universitetas, kuris visu amžiumi yra senesnis už Vilniaus universitetą, įsikūrė, kai Prahos universitete buvo pamintos kai kurios mokslininkų autonomijos teisės. Įvyko konfliktas tarp čekų ir vokiečių, tuomet vokiečių profesoriai pasitraukė iš Prahos universiteto ir įkūrė universitetą Leipcige. Tad mokslui autonomija ir mokslinių tyrimų laisvė yra labai svarbi. Be jos negali būti nei mokslo, nei universiteto.
Ar pasaulyje mokslininkams suteikiama autonomija yra panaši, ar skirtingose šalyse ji irgi yra skirtinga?
Manyčiau, kad mokslininkų autonomija iš esmės yra vienoda visur, nes ji, kaip ir laisvė – arba yra, arba jos nėra. Pasaulyje, kur man teko dirbti – tiek Anglijoje, tiek Vokietijoje, mokslininkams suteikiama tikrai daug laisvės. Lietuvoje yra daugiau biurokratinių suvaržymų. Matyt, tai priklauso nuo požiūrio į mokslininką. Galiu paliudyti, kad viešųjų pirkimų procedūros mus kamuoja labiau negu vokiečius ir anglus. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mokslininkas a priori laikomas sukčiumi ir, valdžios manymu, jį reikia kontroliuoti. Kitose šalyse yra kitoks požiūris.
Paminėjote, kad kai kuriais aspektais Lietuvos mokslininko autonomija yra suvaržyta, palyginti su mokslininkų laisve užsienyje. Kokios yra mokslininko autonomijos perspektyvos mūsų šalyje? Ar prognozė būtų optimistinė, ar pesimistinė?
Manau, kad mes, nepaisant nieko, einame tikros europinės autonomijos link. Susiečiau tai ir su Vilniaus universiteto Senato kova dėl pagrindinių akademinės laisvės principų. Mūsų universitetas parodė stuburą ir charakterį. Senato nariai garsiai pasakė apie tai, kokią universiteto autonomiją jie nori turėti. Tai parodė ir universiteto lygį, ir tai, kad autonomijos klausimu mes nesame prastesni už vokiečius, anglus ar švedus.
Dar norėčiau pažymėti, kad Lietuvoje VU buvo vienintelis universitetas, kuris kovojo dėl savo autonomijos. Tuomet kyla klausimas – ko vertos kitos aukštosios mokyklos? Norėčiau mesti akmenėlį į jų daržą. Kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, matyt, ir autonomija, ir laisvė suprantamos kitaip. Vis dėlto Vilniaus universitetas, turėdamas ilgą istoriją ir savo tradiciją, parodė stiprų charakterį ir savimonę – tai davė puikų rezultatą. Formaliai mes turime ir veikiantį statutą, ir visas tvarkas, bei neturime tokio cirko kaip Klaipėdos universitete, kuriame dabar yra du rektoriai. Aš tikrai neįsivaizduoju Vilniaus universiteto, kuriame vienu metu būtų du savo pareigas einantys rektoriai. Manau, kad mes ir toliau išlaikysime stuburą ir sėkmingai išgyvensime visas galimas audras.