Kovo 15–16 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre apsilankę keturi rašytojai iš Švedijos, Suomijos, Danijos ir Norvegijos supažindino klausytojus su ekokritika ir jos aktualizavimu savo kūryboje. Diskusijų metu buvo keliami įvairūs klausimai: kokia yra klimato pokyčių svarba moderniam žmogui? Koks žmogaus santykis su gamta? Literatūra gali priversti mus susimąstyti apie šias problemas, tačiau ar ji gali turėti įtakos realiems pokyčiams?

Paskaitų ciklą pradėjo norvegų poetas, rašytojas, literatūros kritikas ir eseistas Espenas Stuelandas. Jis kalbėjo apie gamtamokslio ir humanitarinių mokslų sąveiką, aiškino, kokį vaidmenį pastarieji atlieka šiame kontekste. Anot jo, gamtos mokslų tyrimų rezultatus humanitarai naudoja tam, kad informuotų visuomenę aplinkos klausimais ir skatintų teigiamus pokyčius. Rašytojas pasakojo apie naująjį geologinį laikotarpį antropoceną, „žmogaus amžių“, pabrėždamas periodo pavadinimo kildinimą ir susiejimą su žmonijos veikla, darančia įtaką klimatui ir aplinkai. Be to, mūsų žinias apie ekokritikos literatūrą E. Stuelandas praplėtė paminėdamas, jo nuomone, svarbiausius apie klimatą rašančius autorius, kaip Inger Kristensen ar Agnaras Lirhusas.

Jesperis Weithzas, švedų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, žurnalo apie klimatą „Effekt“ leidėjas, supažindino diskusijos dalyvius su ekokritikos sąvoka ir istorija, papasakojo apie savo debiutiniame romane slypinčias ekokritikos gaires. Paties autoriaus gyvenimo būdas atspindi jo propaguojamas ekologines idėjas: pavyzdžiui, vietoj tiesioginio skrydžio į Lietuvą jis rinkosi kelionę keltu ir autobusu, siekdamas kiek įmanoma mažiau prisidėti prie aplinkos taršos. Klimato pokyčiai įkvėpė jį parašyti pirmąjį romaną, kuris gali būti įvardytas kaip Cli-fi (climate fiction) žanro kūrinys – jame aptariama klimato kaita, globalinis atšilimas ir su tuo susijusios problemos. Romane autorius siekia gamtą iškelti kaip vieną pagrindinių veikėjų, tuo lyg teigdamas, kad žmogus negali visiškai kontroliuoti savo gyvenimo.

Kiek kitokį ekokritikos aspektą palietė rašytoja, dramaturgė Laura Gustafsson, taip pat projekto „History of Others“ (liet. „Kitų istorija“) bendraautorė ir viena iš „Museum of Nonhumanity“ (liet. „Nežmoniškumo muziejus“) įkūrėjų. Šiame moderniame muziejuje yra pateikiama žmogaus ir kitų gyvūnų atskirties istorija. Jos kūryba kyla iš problemų, susijusių su antropocentrizmu – požiūriu, kad žmogus yra Visatos centras ir pagrindinis jos raidos tikslas. Autorės nuomone, visa mus supanti aplinka ir jos elementai yra susiję ir sąveikauja tarpusavyje. Viena labiausiai jai rūpimų problemų yra skirtis tarp žmogaus ir gyvūno. Pasak jos, visos gyvosios būtybės egzistuoja „gyvūno“ kategorijoje, tačiau žmogus, kaip mąstantis organizmas, iškelia save ir priskiria žmonių rasę atskirai, aukštesnei kategorijai. Tad kyla klausimas, ar išsikėlę save kaip sąmoningas būtybes iš tiesų gebame sugyventi su mus supančia aplinka ir joje esančiomis gyvybės formomis.

Danas Kasparas Collingas Nielsenas renkasi rašyti romanus, kurių veiksmas nukeliamas į ateitį, grįsdamas savo pasirinkimą tuo, kad dabartinis žmonių gyvenimo tempas yra nesuvokiamai greitas ir nuolat kintantis. Tad jis tarsi spėlioja ir pateikia galimus netolimos ateities scenarijus. Jo kūryboje atsiskleidžia unikali vaizduotė ir jos išraiška, suteikianti kūriniams tam tikro distopiškumo. Vis dėlto istorijos apie pasaulio pabaigą nėra pačios patraukliausios, todėl rašytojas stengiasi jas pateikti su žiupsneliu humoro ir ironijos. Paskaitoje rašytojas ne tik pasakojo apie savo kūrybą, bet ir dalijosi mintimis apie demokratijos ir kapitalizmo santykį. Kasparo teigimu, demokratija ir kapitalizmas vystosi atskirai, tačiau neišvengiamas jų koegzistavimas išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse.

Šį paskaitų ciklą vainikavo baigiamoji diskusija su visais rašytojais, kurią moderavo Skandinavistikos centro docentė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė. Diskusijoje buvo iškelti klimato pokyčių, pabėgėlių ir žmonių nelygybės klausimai, į kuriuos rašytojai stengėsi atsakyti. J. Weithzo teigimu, literatūra yra ta terpė, kur rašytojas gali būti neužtikrintas ir kelti įvairius klausimus sau ir skaitytojui. L. Gustafsson nuomone, mes neturėtume apie šias problemas kalbėti nesuteikdami joms konteksto, kadangi visi šie klausimai yra susiję. Kasparas ir Espenas sutinka, kad problemų sprendimo šaltiniu turėtų tapti ir globali rinka. Prisiimti atsakomybę turėtume ir mes, kaip sąmoningi vartotojai. Mums būtina ieškoti sprendimų ir kurti pokyčius savo kasdienybėje. Taigi literatūra gal ir nepateikia visų atsakymų ar dabartinių problemų sprendimo būdų, tačiau ji padeda įsivaizduoti galimus ateities scenarijus ir kreipti daugiau dėmesio į aktualius aplinkos klausimus.