„Universiteto kūnas jau šiek tiek senas, bet jo siela dar jauna – tai mes, studentai, kurių širdys, nors ir dangus griūtų, vis tiek pulsuoja, pulsuotų ir pulsuos.“ (Tarybinis studentas, 1985).
Tinkamą studentų pulso dažnį stengėsi palaikyti sovietiniu laikotarpiu Universitete veikęs Kultūros klubas, kuris kartu su Studentų profesinės sąjungos komitetu vadovavo studentų kultūriniam auklėjamam darbui. Klubo prieglobstyje skleidėsi studentų meninė saviveikla, organizaciniai gebėjimai.
Kultūros klubo veiklos kroniką šiandien randame „Tarybinio studento“ puslapiuose. Spaudoje neaprašytą darbinę virtuvę mena buvęs Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto[1] Studentų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Žeimantas (1969–1973), ilgamečiai Universiteto Kultūros klubo vedėjai ir darbuotojai: Zigmantas Levickas (1967–1981), Rima Juknytė-Kurienė (1981–1988), Rimantas Ališauskas (1985–1989).
Prof. Zigmas Zinkevičius pasidalijo prisiminimais, kokiomis aplinkybėmis susipažino su Marija Šlapeliene, kaip padėjo jai 1945–1946 m. gelbėti knygas.
Profesorius Vaclovas Chomskis (1909–1976), dvidešimt metų atidavęs Gamtos mokslų fakultetui, garsėjo ne tik kaip plataus požiūrio vadovas, autoritetingas ir toliaregiškas mokslininkas, gabus pedagogas. Jis mokėdavo rimtai, bet netikėtai ir taikliai pajuokauti. Štai vienas nesmagus fakulteto taryboje vykęs pokalbis.
Mokyklinės geografijos pradininkas ir kūrėjas, mokslo ir kultūros darbininkas, vadovėlių ir žemės pažinimo knygų vertėjas Peliksas Šinkūnas (1891–1970) Vilniaus universitete daugiau nei dešimt pokario metų dėstė geografijos mokslo raidą, parašė nemažai knygų. Jis buvo unikalus mūsų kultūros istorijos reiškinys, nes išsilavino savarankiškai, baigė tik „gyvenimo universitetus“. Buvo kantrus, tiesus, be kompromisų mokytojas, sykiu ir draugas – vyriškas, švelnus. Šviesus. Paiką darbą tiesiog išjuokdavo. Štai susitiko P. Šinkūnas su vienu pažįstamu, rašiusiu apie P. Cvirką, ir tarė maždaug taip:
1830 m. mirė Rytų kalbų profesorius V. Miunichas, garsėjęs savo šykštumu, dėl kurio apie jį sklido nemažai anekdotų. Šykštumas ir tapo jo mirties priežastimi, mat neleido ligos metu žiemą kūrenti krosnies, o gaunamas valdiškas malkas parduodavo. Taupydamas šviesą jis knygas skaitydavo bendrame koridoriuje, sėdėdamas prie prof. Andriaus Sniadeckio buto durų, kur degė lempa.
Lietuvių kalbos sintaksę dėstė docentas Kazys Ulvydas...
Studijuodamas universitete, Seimo narys, TV laidų vedėjas ir prodiuseris Arūnas Valinskas lankė dėstytojo kalbininko Arnoldo Piročkino paskaitas. Kartą dėstytojas iš auditorijos išprašė garsiai šurmuliuojantį studentą ir jam pavymui sušuko: „Chamas!“
Šiais metais minime Petro Skargos 400-ąsias mirties metines. Tai buvo neeilinė asmenybė XVI a. Lietuvos ir Lenkijos politikoje, literatūroje, Vilniaus universiteto istorijoje. Jis garsėjo kaip ugningas pamokslininkas, polemistas, teologas.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai devintajame dešimtmetyje susiėjimuose traukdavo tokią dainą: