Ar daug Lietuvos moterų dalyvauja politikoje, vadovauja valstybinėms ir privačioms įstaigoms, mokslo institucijoms? Ar moterys gali ir nori tapti lyderėmis – kas lemia jų pasirinkimą?
Apie tai susitikime su visuomene Vilniaus universitete diskutavo JAV ambasadorė lyčių lygybės klausimais Melanne S. Verveer, buvusi Lenkijos pirmoji ponia Jolanta Kwaśniewska, Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė, Švedijos ambasadorė demokratijai Maria Leisssner, užsienio reiklalų viceministras Evaldas Ignatavičius ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė Dalia Leinartė. Viešą susitikimą-diskusiją „Moterys ir lyderystė“ balandžio 12 d. Vilniuje vykusio Demokratijų bendrijos atstovų susitikimo proga surengė VU Lyčių studijų centras, JAV ambasada Lietuvoje, Seimas ir Užsienio reikalų ministerija.
Pilna universiteto Teatro salė klausėsi žinomų ir įtakingų viešnių pasisakymų. Ambasadorė M. S. Verveer pabrėžė moterų kūrybinio potencialo svarbą ir jų pareigą aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Norint, kad moterų balsas būtų girdimas ir turėtų poveikį, reikia turėti bent 30 proc. atstovių parlamente. Kitaip bus sunku spręsti net pačius paprasčiausius klausimus. Ambasadorė, anksčiau dirbusi pirmosios JAV ponios Hillary Rodham Clinton patarėja, prisiminė, kaip kartą į radijo laidą, kurioje viešėjo ponia Clinton, paskambinęs vyras teiravosi, ar moterų teisės yra žmogaus teisės. Salėje nuvilnijo juoko banga – nors manau, kad tokį klausimą galėtų užduoti ne vienas Lietuvos vyras.
J. Kwaśniewska, teisininkė ir visuomenės veikėja, buvo pirmoji Lenkijos ponia 1995–2005 m., kai šalį valdė jos vyras Aleksandras Kwaśniewskis. Ji dažnai sulaukdavo raginimų pradėti aktyvią politinę veiklą, net balotiruotis į prezidentes, tačiau nusprendė neiti į didžiąją politiką dėl to, kad ji „nešvari“. Tačiau p. Kwaśniewska aktyviai prisideda prie geresnės visuomenės kūrimo, vadovaudama pačios įsteigtam labdaros fondui, padedančiam vaikams su negalia. Ji kalbėjo, kad Lenkijoje (kaip ir Lietuvoje) dėl didelės atsakomybės ir įtempto darbo vyrai miršta 8 metais anksčiau nei moterys – todėl moterys turėtų pagelbėti savo vyrams ir perimti dalį vadovavimo naštos. Moterys turi dalyvauti ten, kur priimami joms svarbūs sprendimai, todėl reiktų vadovautis principu „nieko apie mus be mūsų“.
Švedijos ambasadorė demokratijai M. Leisssner pritarė šiai minčiai. Ji taip pat pripažino, kad šeima daro didelę įtaką moteriai – savo vertės suvokimui ir siekiams. M. Leissner močiutė, kaimo mokytoja, buvo viena pirmųjų rinkimuose balsavusių moterų, kai tik jos iškovojo tokią teisę. Nors tuo metu vyrai į jų balsavimą žiūrėjo skeptiškai ir tik dvi moterys iš viso kaimo išreiškė savo politinę valią, tačiau anūkei tai buvo įkvepiantis pavyzdys siekti politinės karjeros. Dabar Švedija pirmauja pagal moterų skaičių parlamente – jos sudaro beveik pusę parlamentarų. Tyrimai rodo, kad moterys rečiau pasiduoda korupcijai ir turinys joms svarbiau už postus. Todėl moterų ėjimas į politiką svarbus ne tik joms pačioms, bet ir visai visuomenei. Siekiant lygesnio atstovavimo verta įvesti ir kvotas, kad kas antras kandidatas partijų rinkimų sąrašuose būtų moteris. Tokia pozityvi diskriminacija padėjo švedams pasiekti svarių rezultatų lyčių lygybės srityje. Tiesa, moterims vis dar sunku užimti vadovaujančius postus – „stiklinių lubų“ efektas veikia visose šalyse. Ambasadorė džiaugėsi, kad Lietuvoje šiuo metu daug svarbių postų valstybės valdyme užima moterys – turime Prezidentę, Parlamento pirmininkę, finansų ir krašto apsaugos ministres. Tai turėtų būti įkvepiantis pavyzdys jaunoms Lietuvos merginoms.
Tokia situacija tikrai neeilinė – bet gal tai savotiškas pasaulinės ekonominės krizės padarinys? Kai šalį užgriūva sunkumai, dažnai atsigręžiama į moteris. Kažkas juk turi sutvarkyti ilgai atidėliotas ir pūliuoti pradėjusias valstybės problemas. Tačiau ar pakėlusios sunkmečio naštą moterys ir ateity išsaugos savo įtaką? Ar nepasikartos JAV moterų likimas, kai Antrojo pasaulinio karo metu jas ragino eiti į fabrikus, nes trūko darbo jėgos, o karui pasibaigus pradėjo stumti iš darbo ragindami užleisti vietas vyrams ir „grįžti į šeimą“?
Seimo narė A. M. Pavilionienė pabrėžė moterų vaidmenį demokratizacijos procesuose ir moterų solidarumo svarbą siekiant politinių tikslų. Politika, anot prelegentės, nėra nešvari – bet net jei ji tokia tampa, moterų vaidmuo tik didėja. Nes jos nebijo skalbti purvinų baltinių – todėl net ir politikoje gali sutvarkyti kitų prineštą purvą.
Po susitikimo vykusi diskusija atskleidė, kad aptartos problemos aktualios daugeliui moterų ir kad ne visoms lengva vaduotis iš inertiško mąstymo – politika arba šeima. Nes, kaip pilietės, moterys turi tokią pat teisę kaip ir vyrai rinktis ir politiką, ir šeimą. Tokios diskusijos ir Demokratijų bendrijos veikla skatina jaunas moteris ir vyrus ne tik permąstyti savo pozicijas, bet ir siekti demokratiškesnės, lyčių lygybe grindžiamos visuomenės.
Nuotrauka: Copyright (cc-by-sa) © World Economic Forum (www.weforum.org/Photo Eric Miller Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript. )