Spalio 4 d. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, Zigmo Žemaičio auditorijoje, aidėjo gausūs plojimai – čia vyko matematiko ir kompozitoriaus Giedriaus Alkausko muzikos koncertas.

Giedriaus Alkausko kūrybos koncerte skambėjusius kūrinius atliko Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros doktorantė, Lietuvos muzikos akademijos studentė, Irenos Milkevičiūtės auklėtinė Julija Karaliūnaitė (mecosopranas) ir buvęs LRT projekto „Triumfo arka“ dalyvis Tadas Girininkas (bosas). Fortepijonu grojo Marija Grikevičiūtė ir Kristina Ivanauskaitė-Jucienė, trombonu – Pranas Dapšauskas.

Pirmieji prisilietimai prie muzikos

G. Alkauskas Anykščiuose baigė muzikos mokyklą, tačiau tuomet jį traukė tik roko stiliaus muzika. Vėliau buvo įstojęs į Lietuvos muzikos akademiją, bet buvo priverstas greitai mesti, kadangi išvyko studijuoti matematikos doktorantūros Notingemo universitete. Klausytis populiarios muzikos jam greitai atsibodo, todėl vieną dieną nutarė nueiti į Mažvydo biblioteką paklausyti to, apie ką buvo girdėjęs labai seniai muzikos mokykloje. „Pirmasis kūrinys buvo Stravinskio baletas „Petruška“, ir jis tikrąja to žodžio prasme pribloškė ir užbūrė – nesitikėjau, kad tokioje muzikoje yra tiek spalvų, jausmo, grožio, humoro, gelmės“, – sako G. Alkauskas. Tai buvo jo pirmasis žingsnis klasikinės muzikos link ir nuo to laiko jis ėmė klausytis tik tokios muzikos. Kompozitorius prisipažįsta, kad tie pirmieji studijų metai Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete jam buvo patys gražiausi. Dabar jis sako nebegalįs pajausti tokių emocijų, kurias jam suteikdavo Rimskio-Korsakovo, Borodino, Musorgskio operos. „Jose buvo viskas, kas brangiausia – gamta, archaika, liaudies muzikos grožis“, – neslepia G. Alkauskas.

Kaip tampama kompozitoriumi

G. Alkauskas teigia, kad muzikos žinios atsiranda pamažu: „Juk kompozitoriumi tampama ne studijuojant teoriją, o studijuojant meistrus – klasikus.“ Jis sako pasiimąs operos klavyrą, pavyzdžiui, Vagnerio „Parsifalį“, ir klausydamasis randąs begalę vietų, iš kurių galima mokytis. Kompozitorius teigia, kad kūryboje svarbiau skonis, estetinis pojūtis nei sausos teorinės žinios. Tačiau pripažįsta, kad harmoniją reikia studijuoti, todėl dabar jis dirba su Schoenbergo vadovėliu. Vis dėlto pats Schoenbergas, anot jo, yra pasakęs: „Geriau paskaitykite Dostojevskį, užuot visą laiką į kontrapunktą gilinęsi.“ Dar G. Alkauskas skuba pasikuklinti, kad savo kuriama muzika per daug nesididžiuoja, tiesiog daro tai, kas išeina. „Kai tolumoje šviečia Bartoko, Musorgskio žvaigždės, vis stengiesi padaryti geriau”, – nusišypso kompozitorius ir priduria: „Aišku, tos žvaigždės lieka labai toli ir ne mums, mirtingiesiems, tai suprasti.“

Matematikus traukia muzika?

Iš pažiūros du skirtingus dalykus, matematiką ir muziką, derinantis G. Alkauskas teigia, kad muzikuojančių matematikų yra ne vienas ir ne du. „Kad matematikas – muzikantas, tai visiškai nieko keisto. Daugybę tokių pažįstu“, – ranka numoja G. Alkauskas. Norėdamas tai įrodyti dar priduria, kad kai gyveno Anglijoje viename kambaryje su septyniais doktorantais, net keturi iš jų buvo muzikuojantys. „Tarp fizikų ir chemikų kur kas daugiau technokratų nei tarp matematikų“, – sako G. Alkauskas. Tačiau jis teigia, kad matematika ir muzika jam – visiškai skirtingos sritys, kurias jis stengiasi atskirti. „Aš nepainioju emocinių ir intelektinių dalykų“, – sako matematikas ir kompozitorius.

Muzika – puiki alternatyva

Prieš kelias savaites Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedroje G. Alkauskas apsigynė daktaro disertaciją, tačiau įtemptas mokslas nesustabdė muzikavimo. Kompozitorius teigia, kad būtent tuomet, kai nesiseka mokslai ir į galvą nelenda jokios mokslinės idėjos, jis, norėdamas atsipalaiduoti, sėda prie fortepijono ir taip gimsta nauji kūriniai. „Šiaip tai aš, kaip ir kiekvienas žmogus, 95 proc. laiko praleidžiu visiškai tuščiai, todėl po trijų dienų tingėjimo ko nors griebiuosi, kad neišprotėčiau“, – pusiau juokais sako tiksliuosius mokslus ir klasikinę muziką spėjantis suderinti G. Alkauskas.

Prioritetų skalė

Nuo atsakymo į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiau – matematika ar muzika, G. Alkauskas gudriai išsisuka: „Svarbiausia yra būti geru žmogumi, o visa kita – antraeilis dalykas.“ Sekundę patylėjęs dar priduria, kad jo gyvenime svarbiausią vietą užima ne kas kita, o pasivaikščiojimai po gamtą. Būtent tai šiam mokslų daktarui ir kompozitoriui suteikia didžiausią laimę.