Simonas Daukantas buvo lietuvių istorikas, švietėjas, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją gimtąja lietuvių kalba. Apie tai, koks buvo S. Daukantas, kokie jo darbai ir siekiai stebina net ir šiandieninį žmogų, kalbamės su VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros mokslo darbuotoja dr. Brigita Speičyte.

Ką mums reikėtų žinoti apie S. Daukantą?

Visų pirma S. Daukantas yra XIX a. lietuvių istorikas, parašęs pirmąsias Lietuvos istorijos knygas lietuvių kalba. Pirmąjį lietuvišką Lietuvos istorijos veikalą „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių” jis parašė dar baigdamas Vilniaus universitetą 1822 m. Tais metais jis parengė ir traktatą lotynų kalba magistro laipsniui gauti iš teisės srities. Deja, „Darbai…” S. Daukantui gyvam esant liko nespausdinti. Iš spaudintų istorijos veikalų labiausiai minėtina pirmoji lietuvių kultūros istorija, išleista Sankt Peterburge 1845 m. – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. S. Daukantas bene pirmasis šioje knygoje pavartojo šiuolaikišką aukštaičio sąvoką. Kalnėnai – tai aukštaičiai. Iki tol Lietuvoje pagal tuometinę kultūrinę vaizduotę gyveno tik lietuviai ir žemaičiai.

Kuo šiandien įdomus S. Daukantas? Ar jo aprašyta lietuvių tauta ir jos būdas mums įdomūs tik kaip praeities ženklas?

S. Daukantas vienas pirmųjų pradėjo formuoti etninės lietuvių tautos, jos kultūros istorijos sampratą ir vaizdinį. Nuo „Būdo…” išleidimo prabėgo daugiau nei 150 metų, tautinė lietuvių savimonė pasikeitė, ir ne viskas šiandien atrodo priimtina. S. Daukantas kūrė tautinės lietuvių kultūros viziją – tai kultūra, išauganti iš konkrečios vietos, kuriama žmonių, nuo amžių susigyvenusių su atšiauriu, šiaurietišku kraštovaizdžiu. Kraštovaizdis formuoja ir jų būdą, gyvenimas kartu su kaimynais lemia jų papročius. Iš šio tautinio centro matomas ir visas kitas pasaulis. Tai tipiška ankstyvosios tautinės savimonės apraiška. Tačiau svarbu, kad šioje kultūros istorijoje S. Daukantas nekuria lietuvių kaip istorijos aukos vaizdinio. Toks vaizdinys populiarioje istorinėje savijautoje atsiranda tik XIX a. pabaigoje, „Aušros” laikais. Priešingai, S. Daukantas sako, kad lietuviai patys atsakingi už tai, kas atsitiko jų valstybei ir tautai, nes jie „nestrūnijo” fabrikų, neplėtojo amatų, prekybos, nesirūpino kultūra, nekūrė įžvalgios užsienio politikos ir leido sustiprėti agresyviems kaimynams, degradavo moraliai ir prarado valstybę. Atsakomybės ir gan laisvos laikysenos aspektas pirmojoje lietuvių kultūros istorijoje yra labai patrauklus ir, manau, aktualus šiandien.

Kai S. Daukantas rašo apie XVIII a. pabaigą, padalijimų laikotarpį, valstybės žlugimą, vėl kažkaip keistai ir kiek nejaukiai galima atpažinti ir artimą šiandienai situaciją. Jis rašo apie du tautos sluoksnius, turėdamas omenyje feodalinę visuomenę: apie aukštuomenę – bajorus, aristokratus, kurie yra „ištižę lepumuose”, rūpinasi tik privačiais reikalais, visiškai apleidę viešąjį visuomeninį ir politinį interesą, tuo tarpu nuvargusi liaudis nebesugeba nieko nuveikti, tik pasyviai stebi „vildamos naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiant”. S. Daukantas netiesiogiai teigia, kad tauta visų pirma pati praranda laisvę valstybės viduje ir tik paskui pasiduoda išorinei agresijai, nebegali jos atremti.

Tai kokie tie S. Daukanto aprašyti lietuviai, koks jų būdas?

S. Daukantas šioje kultūros istorijoje aprašė lietuvių kultūros „antiką”, aukso amžių. XIX a. tautinei vaizduotei būdinga pabrėžti, kad praeities laikas buvo tobulas. Jį apibrėžia tam tikras žmogaus tipas. S. Daukanto aprašytas idealus lietuvis labai artimas romėnų stoikams. Tai žmogus, kuris pasitenkina mažu, yra ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties. Anot S. Daukanto, tai tas, kuris „ryžimesi negūra”, t. y. pradėjęs darbą pabaigia, davęs žodį jį ištesi, kuris randa pusiausvyrą tarp privačių ir viešų interesų ar tarp valstybės ir visuomenės reikalų. S. Daukantas ypač pabrėžė, kad proistorėje lietuviai vyrai buvo kariai, moterys rūpinosi namų ūkiu. Tai buvo ne moterų vergovės, o įtakos ir atsakomybės sritis. Moterys buvo atsakingos už visą namų ūkį, o vyrai kariavo. S. Daukantas rašo, kad lietuviai vengė plėsti žemės valdas, kad „nuo karės nenutaustų” (kad nuo karinių reikalų nebūtų atitraukti į privačią žemdirbystės sritį).

Kaip galima suprasti iš likusių dokumentų, liudijimų, ir pačiam S. Daukantui būdinga stojiška laikysena – jis irgi „ryžimesi neguro”, nuosekliai laikėsi savo principų, vertybių. Šaltiniuose minima legenda, kad S. Daukantas, būdamas Vilniuje, Aušros vartuose prieš stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą davė įžadą rašyti visus darbus tik lietuviškai. Iš tiesų jis tvirtai laikėsi šio pasiryžimo viešumoje vartoti lietuvių kalbą. Žinoma, mokėjo ir kitų kalbų, lenkų kalba susirašinėjo su kolegomis, mokslininkais, bet savo mokslinius darbus rašė tik lietuvių kalba.

Nepasiturinčio žmogaus mokslinis darbas taip pat reikalavo stojiškumo. S. Daukantas ne vienoje vietoje mini, kad sudėtinga ir užsidirbti duonai, ir dirbti mokslinį darbą. Toks dvigubas darbas „ir geležinę sveikatą suvirina”. S. Daukantas gana anksti turėjo atsistatydinti iš tarnybos. Išėjo į pensiją maždaug 57-erių dėl silpnos sveikatos po ilgalaikio darbo istoriniuose archyvuose ir gana kuklios duonos.

Kokie jo ryšiai su Vilniaus universitetu?

Su Vilniumi S. Daukantą sieja ne tik legendos, bet ir kultūros simboliai. 1814 m., būdamas dvidešimt vienerių, S. Daukantas pėsčiomis atkeliavo į Vilnių. Ta kelionė žadina vaizduotę, nes liudija žemos kilmės lietuvių mokslo troškimą, didžiulį aktyvumą, gyvybingumą. Juk nebuvo lengva iš kaimo atkeliauti į Vilnių. Kelionė liudija ir didžiulę Vilniaus universiteto, kaip tikrai europinio lygio universiteto, mokslo ir kultūros centro, trauką. Lietuvos kultūra be Vilniaus XIX a. pradžioje neįsivaizduojama. S. Daukantas, atkeliavęs į Vilnių, porą metų mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Prieš tai buvo mokęsis Kretingos pradinėje mokykloje, Žemaičių Kalvarijos mokykloje, nuolat buvo tarp pasižymėjusių mokinių. Matyti, kad jis tikrai buvo gabus jaunuolis, atsidavęs studijoms ir mokslams.

Iš pradžių S. Daukantas įstojo į Vilniaus universiteto Laisvųjų menų fakultetą, studijavo klasikinę filologiją. Todėl jo vardu pavadintas vienas Filologijos fakulteto kiemelis. Jo bendrakursis buvo Adomas Mickevičius, 1816 m. perėjęs į Laisvųjų menų fakultetą. Tačiau po dvejų metų, 1818-aisiais, S. Daukantas persikėlė į Moralės ir politikos mokslų fakultetą, susitelkė ties teisės ir istorijos studijomis, klausėsi Vilniaus universiteto dėstytojų I. Onacevičiaus, J. Lelevelio paskaitų ir parašė teisės srities magistro darbą. Gabus ir, matyt, iš bendraamžių išsiskiriantis jaunuolis buvo įrašytas kaip galimas kandidatas į Filomatų, mokslo mylėtojų, draugiją. Bet kad būtų buvęs tos draugijos narys, nėra žinoma. Dėl 1823-1824 m. prasidėjusio proceso, kai universitete buvo išaiškintos slaptos studentų draugijos, S. Daukanto magistro vardo pripažinimo procedūra sustojo, ir jis tą vardą gavo tik po kelerių metų.

1826 m. jis išvyko į Rygą, nes norėjo tęsti istorinius mokslinius tyrimus ir ieškojo priėjimo prie archyvų, kuriuose būtų su Lietuvos istorija susijusių dokumentų. Vienas iš tokių archyvų buvo Rygos generalgubernatoriaus archyvas, bet ten prie dokumentų buvo sudėtinga prieiti. Tad 1834 m. S. Daukantas išvyko dirbti į Peterburgą, kur buvo saugoma Lietuvos Metrika. Peterburge jis gyveno iki 1850-1851 m.

Kuo Jums, kaip literatūros istorikei, svarbus S. Daukantas?

Labai patraukli ir artima šiandienai S. Daukanto laikysena. Užsiimti lituanistika, lituanistiniais tyrimais XIX a. viduryje, be abejo, buvo daug sunkiau negu šiandien, bet S. Daukantas labai nuosekliai dirbo savo darbą, laikėsi savo linijos, visiškai nebūdamas tikras, ar jo veikalus kas nors skaitys, ar jie bus kam nors suprantami, ar rašo tik sau ir savo artimiausiems bičiuliams.

Įdomus faktas

Nors S. Daukantas buvo kilęs iš valstiečių, jo šeima taip pat dalyvavo krašto istorijoje, politiniuose įvykiuose. Ant savo motinos antkapio jis užrašė, kad jo motina Kotryna Odinaitė Jurgienė Daukantienė 1795-aisiais (T. Kosciuškos sukilimo metai) kartu su savo vyru ir trim dieveriais (vyro broliais) dalyvavo garsiame Liepojos mūšyje. Įdomu, kad jauni valstiečiai, susilaukę pirmagimio (Simonui tuo metu buvo dveji), visa šeima kartu išėjo į sukilimą ir kovojo už valstybės laisvę. Matyt, pats S. Daukantas irgi sėmėsi energijos iš šios šeimos tradicijos.