Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis žengia keliu, kurį pasirinko dar mokykloje, suvokęs savo misiją ir atradęs pašaukimą – padėti kitiems žmonėms. Prieš 20 metų baigęs Vilniaus licėjų, prestižinę mokyklą, L. Kukuraitis pasirinko socialinio darbo studijų programą Vilniaus universitete, bet nesusimąstė, kad šis pasirinkimas jį atves iki ministro posto. Filosofijos fakultete jaunuolio pašaukimą papildė žinojimas, susiformavęs per ryšį su kitais studentais, dėstytojais, doktorantais ir profesūra. „Akademinė bendruomenė sutvirtino mano vertybinį, pasaulėžiūros pagrindą – žinojimą, kurio neįgysi internete ar turtingiausioje bibliotekoje. Iki šiol filosofiškai vadovaujuosi socialinės filosofijos gairėmis, kurias gavau universitete“, – teigia ministras.

Vadinasi, pasirinkdamas studijas universitete nežiūrėjote į tai kaip į investiciją, kuri užtikrins sočią ateitį, didelę finansinę grąžą?

Aš suprantu, kad investavimo strategijos gairėmis paremtas požiūris į ateitį labai dažnas. Šios gairės žmogaus gyvenime atsiranda jam nė nesuvokiant, nuo labai mažų dienų. Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Įvairios finansinės kompanijos, žinodamos, kad turiu vaikų, man skambina kone kasdien ir pateikia investicinius pasiūlymus, kviesdamos apdrausti vaikus, kaupti pinigus jų studijoms užsienyje ir t.t. Ką tai reiškia? Kompanijų atstovai tiesiog apeliuoja į tėvų norą sukurti savo vaikams gerą gyvenimą, todėl siūlo pamąstyti apie brangias studijų užsienyje programas, kurios turbūt turėtų užtikrinti perspektyvią specialybę ir gerai apmokamą darbą, vadinasi, ateityje turėtų atsipirkti. Tačiau vaikai nėra mūsų akcijos, obligacijos ar išvestinės finansinės priemonės.

Galbūt ir Jūsų tėvai norėjo, kad pasirinktumėte kitą profesiją, o ne socialinį darbą?

Taip, mano tėtis man siūlė rinktis kitą kryptį – mediciną. Jis yra matematikas, baigęs Vilniaus universitetą. Tėtis sukūrė sėkmingą verslą ir norėjo mane pritraukti prie savo veiklos, kurios perspektyvos atrodė tikrai labai gerai.

Kodėl nepasirinkote kelio, kurį siūlė tėtis?

Čia prasimuša tai, ką aš vadinu pašaukimu – iš vidaus kylanti autentiška kryptis, kurią jaučiame bei atpažįstame kaip kvietimą veikti, daryti tam tikrus dalykus ir užsiimti veikla, kuri gali neatitikti tėvų numatyto ateities scenarijaus, netilpti net į valstybės nustatytų programų rėmus. Sekimas paskui šį kvietimą, autentikos paieškos lemia savęs suvokimą – laimės, pilnatvės būseną.

Būtent galimybių atsiverti tokioms autentiškoms savęs paieškoms, man atrodo, labai trūksta mūsų mokyklose, ypač paskutinėse klasėse, kai jaunuoliai renkasi tolesnį gyvenimo kelią, rengiasi svarbaus gyvenimo etapo pabaigai.

Manau, kad viena iš tokių autentiškų paieškų yra Europos savanorių tarnyba, kuri suteikia galimybę baigus mokyklą padaryti pertrauką tarp mokslų, įterpti kitokį laiką tarp mokyklos ir universiteto – tiesiog įsigilinti į save, išvažiuoti į užsienį, susitikti su kitais žmonėmis, įgyti patirties, kuri padeda atpažinti savąją kryptį.

Po savanorystės metų jauni žmonės suvokia, kaip jie pasikeitė. Kartais jie dėl to net nuliūsta, nes supranta, kad pakito jų nuostatos, lūkesčiai ir pasirinkimai, kurie dabar nebeatitinka tėvų projekcijos. Bet man atrodo, kad žmonėse pokyčiai neįvyksta, atvirkščiai, per veiklos, bendravimo ir apmąstymų metus žmonėse iškyla, atsiskleidžia ir įsitvirtina tai, kad glūdėjo giliai. Žmonės supranta, kad išreikšti save gali ne tik per formaliąją švietimo sistemą, ne tik per aukštąjį mokslą, bet ir per autentišką susitikimą su savimi, su kitais žmonėmis, bendruomene. Atsiranda gausybė pasirinkimų ir galimybių sprendimams. Būtent tokią asmeninę patirtį aš įgijau Lietuvoje dalyvaudamas jaunimo bendruomenės gyvenime. Manyje aiškiai atsivėrė suvokimas, kuris mane šaukia į kitą sritį – ne į mediciną. Niekada gyvenime dėl to nebuvo iškilusių abejonių.

Tačiau pasirinkdamas socialinį darbą tikriausiai neplanavote, kad vieną dieną tapsite Vyriausybės nariu ir įgysite ministro galių?

Nei studijuodamas universitete, nei vėliau nesu mąstęs ar svarstęs apie aukščiausius valdžios postus. Tačiau prieš netikėtą telefono skambutį ir kvietimą vadovauti ministerijai turėjau keletą pranašiškų sapnų, kuriuose buvau kalbinamas tapti viceministru, bet su ministro postu susijusių ženklų nebuvo.

Be abejo, ir iki tol tekdavo lankytis ministerijoje, nes buvau organizacijos „Caritas“ vadovas, susitikdavau su įvairių programų koordinatoriais. Su ministerijos tarnautojais spręsdavome problemas, ieškodavome išeičių, dalindavomės savo patirtimi, žinojimu, įžvalgomis.

O dėl poste įgytų galių? Kaip tik šiuo metu ministro galias aš aktyviai testuoju (šypsosi). Suprantu, kad galimybės ir galios yra labai priklausomos nuo mano komandos, nuo ministerijos funkcijų suderinimo ir pajėgumo veikti kaip viena sistema. Šios sistemos darbas labai priklauso nuo dialogo su savivaldybėmis, nes savivaldos atstovai priima ir įgyvendina daug su socialine politika susijusių sprendimų. Jeigu santykiuose su savivaldybėmis atsiranda trukdžių, ministerijos galia smarkiai apribojama. Todėl kitiems žmonėms, nesusipažinusiems su sistema iš vidaus ir nutolusiems nuo ministro kabineto, gali atrodyti, kad aukšti valstybės pareigūnai turi daug galios svertų.

Man atrodo, kad didžiausia galia atsiranda, kai mes sugebame susitarti vieni su kitais, tiek Seimo ir Vyriausybės politikos lygmeniu, tiek su savivaldybių merais, tiek ministerijos viduje.

Ar būti ministru užtenka vien tik pašaukimo? Ką Jums suteikė universitete įgytos žinios ir išsilavinimas, per karjerą kitose organizacijose sukaupta patirtis?

Turime pripažinti, kad socialinė sritis – tai ne vien pagalba kitam. Esu sutikęs labai daug gerų, nuoširdžių žmonių, kurie siūlo pagalbą kitiems, bet absoliučiai neturi kompetencijos, todėl net iš geros valios pridaro klaidų ir pakenkia. Beatodairiškai veikiant, žmogus, kuriam norima padėti, yra pririšamas prie pagalbos rankos, netenka savarankiškumo.

Todėl tenka pradėti nuo vertybių formavimo, supratimo, kad mano suteikiama pagalba nėra vienpusis eismas. Pirmiausia reikia skatinti veikti ir judėti patį žmogų, kuriam suteikiama pagalba, suteikti daugiau pasitikėjimo savimi ir kuo stipriau įgalinti. Tai yra sudėtinga užduotis, kuriai atlikti reikia įgūdžių ir žinių komplekso.

Kol kas tiek vertybių, tiek įgūdžių atžvilgiu socialinis vieni kitų įgalinimas vyksta prastai ir tai atskleidžia, kad šiame procese mes esame labai silpni. Mes vis dar renkamės išeitį – prisiimti už kitą žmogų visą atsakomybę, savo rūpestį ant jo uždedame tarsi gaubtą, o tada sakome, kad taip padedame žmonėms.

Valstybei tokia praktika labai daug kainuoja, o globojami žmonės tampa visiškai nesavarankiški, netenka tikėjimo savimi, nemato savo vietos visuomenėje, susitaiko su naštos ir aukos vaidmeniu. Kalbant metaforiškai, kai daliname tik žuvį, bet atsisakome pastangų išmokyti žvejoti bei naudotis meškere, dar labiau didiname atskirtį nuo globojamų žmonių.

Ar šia nuostata vadovavotės ir būdamas universiteto lektorius? Ką siekėte perduoti studentams?

Buvau atsakingas už magistrantus, atliekančius darbo praktiką socialinėse įstaigose. Pagrindiniu savo uždaviniu laikiau refleksiją. Man buvo svarbu, kad studentai kritiškai analizuotų, objektyvizuotų, apmąstytų tą, ką jie mato, patiria, kad nepasiduotų paprastam apibendrinimui „gerai – blogai“.

Manau, kad studentams labai svarbu per praktinę veiklą išlavinti įgūdžius suprasti ir paaiškinti įvairius procesus, užčiuopti priežasties ir pasekmės ryšį įvairiuose kontekstuose: organizacijoje, visuomenėje, valstybėje.

Bendraudamas su studentais ir analizuodamas įvairias situacijas pats labai daug ko išmokau, daug sužinojau ir atradau. Darbas su studentais man teikė džiaugsmą, buvo labai įdomu. Mūsų santykiai buvo kolegiški, o įžvalgos ir reflektyvumas – labai aukšto lygio.

Ar pastebėjote, kad kiekviena studentų karta yra skirtinga ir atsineša kažką naujo?

Per tuos keliolika metų, kai universitete teko darbuotis su įvairiomis studentų grupėmis, buvo tikrai stiprių įspūdžių. Susidurdavau su studentų kursais, kai atrodydavo, jog baigę universitetą šie jauni žmonės išgelbės Lietuvą.

Studentus lygindamas su savo socialinių darbuotojų karta pastebiu, kad dabartinis jaunimas daug laisvesnis, mažiau jaudinasi dėl to, ką galvoja kiti. Mano bendramoksliai prieš šių dienų studentus atrodytų kaip rūpesčių ir problemų užspausti, suvaržyti žmonės, kurie pernelyg aukojasi ir deda per daug pastangų, kad įveiktų sunkumus.

Dabar įsivyraujantis kur kas laisvesnis ir, regis, nerūpestingas požiūris į aplinką, mano manymu, gali kliudyti empatiškam ryšiui, gali sutrukdyti suprasti kito žmogaus būseną ir bėdą, o kartais net gali atimti ryžtą spręsti sudėtingus uždavinius, kurių, pavyzdžiui, mano širdis niekada neleistų palikti likimo valioje.

O kai jauni, protingi ir drąsūs žmonės baigia universitetą, ar jie ima gelbėti Lietuvą?

Ryšys su universiteto bendruomenės žmonėmis, su kolegomis ir studentais išlieka, aš seku jų kelią. Matau, kad kai kuriems sekasi išties gerai, tačiau kai kurie… tiesiog išnyksta, dingsta iš socialinės srities teritorijos ir net išvyksta iš Lietuvos.

Susiklosčiusi padėtis man atrodo kaip didžiulis iššūkis. Socialinė sistema yra valstybės valdoma sritis, kur gali pasireikšti sprendimų priėmėjų galia ir valia. Sistemą reikia atnaujinti, tačiau kartų kaita nėra pakankamai sklandi ir užtikrinta. Todėl, kaip man šiandien atrodo, tarp universiteto absolventų ir sistemos žioji sunkiai peršokama bedugnė. Dalis socialiniam darbui parengtų talentų šią bedugnę peršoka, tačiau dalis neperšoka ir nukrenta į kitas sritis, pavyzdžiui, įsidarbina verslo įmonėse.

Studentai, kurie stengiasi gelbėti Lietuvą, kuria savo organizacijas, vykdo naujus projektus, dažniausiai negauna grįžtamojo ryšio iš valstybinės sistemos – jiems trūksta palaikymo ir paramos, kad galėtų ilgą laiką išlaikyti motyvaciją veikti, tobulėtų, iki galo išnaudotų savo kompetencijas ir potencialą. Jeigu sistema veikia taip, kad nepastebi ir neįsileidžia naujos energijos ir iniciatyvų, ji nenumaldomai sensta, sunkiai kvėpuoja ir praranda ryšį su realybe. Todėl viena iš svarbiausių mano, kaip ministro, užduočių yra sukurti kuo daugiau tiltų jauniems žmonėms, kad jie turėtų galimybę prisidėti tiek prie ministerijos, tiek prie privačių įstaigų, tiek prie savivaldybių veiklos ir projektų. Suprantu, kad statant šiuos tiltus svarbus ir darbo užmokesčio dydis, ir darbo sąlygos, ir pasitikėjimas žmonėmis.

Dėkoju už pokalbį.