Pastaruoju metu nemažai kalbama apie vieną iš didžiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo aktualijų – emigraciją. Į ją krypsta ne vien visuomenės, bet ir mokslininkų akys. Į sociolingvistinį reiškinio aspektą (kaip kalba funkcionuoja visuomenėje?), į kurį iki šiol kreipta mažiau dėmesio, pažvelgė Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros dėstytoja dr. Kristina Jakaitė-Bulbukienė: ji analizavo duomenis iš JAV (iš viso ištirtos 438 kiekybinės apklausos anketos ir 20 kokybinių interviu išrašų).

Tai tapo jos apgintos disertacijos „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“ (vadovė prof. Meilutė Ramonienė) pagrindu. Jaunoji mokslininkė mėgino nustatyti, kokie lietuvių kalbos išlaikymo veiksniai būdingi lietuviams ir lietuvių kilmės asmenims, kaip kalbama lietuviškoje ar mišrioje šeimoje, kaip siekiama išlaikyti lietuvių kalbą, kokiomis sąlygomis ir kokiais būdais perduodama lietuvių kalba kitai kartai emigracijos šalyje JAV, koks yra lietuvių kalbos ir lietuviškos ar iš dalies lietuviškos tapatybės santykis.

„Iš tiesų labai daug duomenų teko palikti juodraščiuose. Pirminė disertacijos tyrimo idėja – lyginti dviejų šalių, JAV ir Vokietijos, duomenis, tačiau disertacijoje teliko JAV“, – paaiškino dr. K. Jakaitė-Bulbukienė. Šis darbas gimė dalyvaujant projekte „Emigrantų kalba“. Pirminė tema turėjo apimti lietuvių kalbos mokėjimo lygmenis, tačiau projekto metu tirti duomenys pasirodė įdomesni – kalbantys „labiau apie gyvenimą“.

„Mane domino tai, kaip, kodėl ir kokiais būdais stengiamasi išlaikyti lietuvių kalbą. Ne visi ją išlaikė. Sudėtingas ir kalbos bei tapatybės santykis – ar būtina mokėti lietuvių kalbą, kad būtum lietuvis? Gimusiųjų ne Lietuvoje paprastai stipresnė kalba yra anglų. Tyriau tris kartas – tų, kurie išvyko iš Lietuvos jau suaugę ar su tėvais; tų, kurie gimė ne Lietuvoje; ir tų, kurių tėvai gimę ne Lietuvoje“, – pasakojo tyrėja. Iš esmės kalbos išlaikymas emigracijoje yra kalbos perdavimas kitai kartai.

Kalbos išlaikymą lemia įvairios priežastys: istorinės aplinkybės, emigracijos priežastys, paties žmogaus požiūris į Lietuvą, jo žinios apie Lietuvos ir šeimos istoriją. Tačiau vis dėlto pagrindinis dalykas, kodėl išlaikoma lietuvių kalba – paties žmogaus apsisprendimas, idėjinis kalbos išlaikymo pagrindas. Jeigu išlaikymas suvokiamas kaip pačios lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimas bei tęstinumas, tai skatina išvykusįjį ar jau gimusįjį ne Lietuvoje dėti daugiau pastangų kasdien vartoti ir perduoti paveldėtąją kalbą: „Tačiau gyvenantiesiems ne Lietuvoje neretai kiša koją nepasitikėjimas savo žiniomis, savo kalba. Kartais per interviu tokius pašnekovus paprovokuodavau – galų gale paaiškėdavo, kad jie lietuvių kalbą vartoti gali, tik nedrįsta.“

Pašnekovės teigimu, išlaikyti kalbą skatina noras turėti du pasaulius, dvi šalis ir kultūras, praplėsti akiratį, didžiavimasis lietuvių kalba (graži, sena, panaši į sanskritą). Praktiniai dalykai – kelių kalbų mokėjimas, galimybė susikalbėti su kitais lietuviais irgi padeda išlaikyti kalbą.

„Kol vaikas auginamas namuose, situacija lietuvių kalbai palanki, bet kai jis pradeda lankyti darželį ar mokyklą, prasideda didžiausi iššūkiai. Vaikams lietuvių kalba kartais atrodo nebereikalinga, jie ima gėdytis ja kalbėti prie draugų. Tik pagarba tėvams, lietuvių kalbai, nebijojimas atrodyti kitokiems, savo išskirtinumo suvokimas gali paskatinti toliau vartoti lietuvių kalbą“, – įsitikinusi dr. K. Jakaitė-Bulbukienė. Kalba šeimoje sėkmingai išlaikoma tuo atveju, jeigu apie savo šeimos ir Lietuvos istoriją žinoma daug, jeigu tėvai nori perduoti lietuvių kalbą kitoms kartoms, jeigu lietuvių kalba vertinama teigiamai. Labai svarbu, ar kalba didžiuojamasi. Svarbios ir kelionės į Lietuvą, nes skatina mokytis lietuviškai, parodo vaikui, kad jis gali susišnekėti šia kalba, sustiprina lietuvišką tapatybę.

Išlaikyti kalbą padeda ir besikeičiantis JAV gyventojų požiūris į tuos, kurie namuose šneka ne anglų kalba. Visai kitaip į apsisprendusiuosius išlaikyti kalbą buvo žvelgiama XX a. pradžioje ar pokario metais. Dabar Amerika jau įprato prie daugiakalbystės, todėl į kalbos išlaikymą žvelgiama daug atviriau.

Mokslininkės teigimu, skiriasi ir pati lietuvių bendruomenė. Pirmieji išvykėliai buvo dar iš Rusijos imperijos ir neturėjo ryškios tautinės tapatybės, siejamos su kalba. Ši bendruomenė kūrė mokyklas, statė bažnyčias ir siekė išlaikyti lietuvių kalbą, tačiau jiems labai svarbu buvo ir integruotis. Visai kitaip elgėsi pasitraukusieji pokario metais – jie atvyko į jau sukurtas bendruomenes, galėjo naudotis infrastruktūra ir turėjo tvirtą lietuvišką tapatybę, siejamą su kalba. Jie kūrė šeštadienines mokyklas, kuriose daug dėmesio skyrė pačiai lietuvių kalbai, literatūrai, mūsų šalies istorijai, gamtai.

Trečioji, naujųjų išvykėlių, karta labai įvairi. Skiriasi jų emigracijos priežastys, nuostatos Lietuvos ir lietuvių kalbos atžvilgiu. Šie emigrantai kuriasi svečioje šalyje dėl darbo, šeimos. Kaip jiems pavyks išsaugoti ir būsimoms kartoms perduoti lietuvių kalbą – parodys tik ateitis. Be to, jų galimybės sugrįžti į Lietuvą, joje atostogauti, bendrauti šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis yra nepalyginamai geresnės nei pirmųjų dviejų emigrantų grupių.