Doc. dr. Ērika Sausverde 1986 m. pabaigoje su rusiškai parašytu švedų kalbos vadovėliu ir daktaro disertacija iš tuomečio Leningrado atvyko į Vilniaus universitetą, kur įvairiose jo katedrose pridėliojo mažyčių Švedijos vėliavėlių, taip pranešdama apie būsimą švedų kalbos kursą. Po penkerių metų ši iniciatyva išaugo į Skandinavistikos katedrą, o 2006 m. ši tapo Skandinavistikos centru. Doc. dr. Ē. Sausverdės indėlis į ryšių su Skandinavija plėtojimą vainikuotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Jį vakar įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Katedros įkūrimo planas gimė Stokholmo kavinėse

Su Skandinavistikos centro įkūrėja susitinkame naujose jo patalpose. Iš ankstesnių, esančių Lauryno Stuokos-Gucevičiaus kiemelyje, persikelta 2011 m. rudenį. Užkopęs mediniais laiptais iki pat viršaus iškart pajunti skandinavišką atmosferą, o Vilniaus vaizdai per žavius langelius ir stoglangius tiesiog pakeri.

Doc. dr. Ē. Sausverde dabartiniam Skandinavistikos centrui vadovavo 23 metus: „1987 m. paskelbiau apie švedų kalbos, kaip laisvojo dalyko, kursą. Jis tapo populiarus. 1990 m. pasiūlėme lituanistams specializuotis skandinavistikoje. Vieną gražią tų metų pradžios dieną tuometis Filologijos fakulteto dekanas Kęstutis Urba pasikvietęs mane sako: „Ērika, kurkim Skandinavistikos katedrą.“ Paskui mokslininkė išvyko į mėnesio stažuotę Švedijos sostinėje Stokholme. Kaip pati sako, leidosi į tam tikrą avantiūrą ir per šį laikotarpį sėdėdama kavinėse parašė planą, kaip galėtų atrodyti katedros steigimo programa.

Taigi 1991 m. oficialiai įsteigta Skandinavistikos katedra. Tai buvo tiktai ledkalnio viršūnė, mat dar reikėjo pakviesti kompetentingų lektorių, prikalbinti kolegas pritaikyti savo kursus būsimiems skandinavistams, ieškoti finansinės paramos. „Lietuvoje apskritai nebuvo žmonių, kurie kalbėtų kokia nors skandinavų kalba, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Estijos, kurioje buvo tradicija mokytis, dėstyti skandinavų kalbas ir sovietmečiu. Anuomet Lietuvoje turėjome vos kelis gerus grožinės literatūros vertėjus. 1991 m. atvažiavo trys lektoriai praktikai: švedė, norvegas ir danas, o Skandinavija ėmė domėtis mūsų šalimi. Kad turėtume ir teorinius kursus, mums reikėjo kuo greičiau susidraugauti su kitų šalių universitetais. Pradėjau pas mus kviesti profesorius, iš pradžių iš Peterburgo ir Maskvos, vėliau iš Skandinavijos. Ir pati važiuodavau į įvairius universitetus pristatinėti mūsų programų. Keista, bet pavyko pakviesti nemažai iškilių žmonių“, – pirmuosius ką tik įsteigtos katedros žingsnelius prisimena doc. dr. Ē. Sausverde. Ji su šypsena pasakoja, kaip 1993 m. viešėdama su studentais Lunde lifte susipažino su garsiu Švedijos kalbininku Ulfu Telemanu ir iškart pakvietė atvykti į Lietuvą. O jis kvietimą priėmė.

„Man labai patiko mano darbas, turbūt dėl to entuziastingai dirbdavau nuo ryto iki vakaro atiduodama visą save. Tad būdavo keista, kai aplinkiniai skirdavo, kur yra darbas, o kur ne. Mano gyvenimas buvo mano darbas. Į universitetą ateiti šeštadieniais nustojau tik praėjus septyneriems metams po katedros įkūrimo. Tuo metu Jurijus Kuzmenko, didis skandinavistas ir didelis mūsų centro draugas, man pasakė: „Ērika, yra katedra.“ Tai buvo didžiausias pagyrimas“, – su balse juntamu džiugesio ir kartu nostalgijos atspalviu kalba Skandinavistikos katedros įkūrėja.

Apdovanojimas – iš Švedijos karaliaus rankų

Ji prisipažįsta visuomet norėjusi, kad skandinavistikos studentams dėstytų tik geriausieji. Tad kartais sulaukdavusi skambučių ir iš pačios profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės. Ji norėdavusi pasitikslinti, ar Skandinavistikos katedros vedėja neprieštaraus, jei vieną ar kitą discipliną dėstys numatytas akademikas. „Dabar galvoju, kad tuomet turėjau atrodyti it išsišokėlė. Bet ta pati V. Daujotytė-Pakerienė, Eugenija Ulčinaitė, Valerijus Čekmonas, Vytautas Mažiulis, Jonas Balkevičius ir kiti kolegos mane palaikė. Tai buvo labai svarbu“, – kiek neįprastą situaciją pasitelkia doc. dr. Ē Sausverde.

Jos pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos dar 1995 m., kai Švedijos užsienio reikalų ministerijos Švedijos institutas apdovanojimu išskyrė jauną VU Skandinavistikos katedrą iš daugiau kaip 200 pasaulio skandinavistikos centrų: „Kai paklausiau, už ką mus apdovanojo, sulaukiau atsakymo, kad daug diskusijų dėl to nebuvo – viskas ir taip aišku (šypteli). Matyt, Lietuva, Vilnius ir tai, kaip dirbome, švedams imponavo.“

Apdovanojimą pašnekovė atsiėmė iš Švedijos karaliaus rankų. Tačiau to galėjo ir nebūti, nes skrydžio išvakarėse ji prisiminė neturinti Švedijos vizos. Tuometinio ambasadoriaus Stellano Ottossono dėka viskas baigėsi laimingai. Bičiulis, pas kurį skandinavistė buvo apsistojusi, iškalbingai pastebėjo: „Ērika, pažiūrėk, kaip pasikeitė laikai. Kai prieš keletą metų važiavai į Stokholmą, milijoną kartų tikrinai visus dokumentus, o dabar galėjai sau leisti pamiršti vizą.“

Beje, su Švedijos karaliumi doc. dr. Ē. Sausverde jau buvo susitikusi 1992 m., kai jis viešėdamas Vilniuje aplankė neseniai gyvuoti pradėjusią Skandinavistikos katedrą. Nors karaliaus vizito laikas buvo griežtai reglamentuotas, bet svečias universitete užsibuvo ilgiau. Tad jo palydovams beliko nervingai žvilgčioti į laikrodžius skaičiuojant minutes, kol galės pajudėti į kitą suplanuotą tašką.

Kaip rinkosi studijas

Kadangi pokalbio ašis vienaip ar kitaip sukasi apie Švediją, maga paklausti, kodėl pašnekovė sovietmečiu pasirinko, atrodo, ne itin tiems laikams perspektyvias švedų kalbos ir literatūros studijas. Ir šitas doc. dr. Ē. Sausverdės gyvenimo etapas turi atskirą istoriją: „Po mokyklos truputį blaškiausi, nes nežinojau, ką studijuoti. Tėvai labai norėjo, kad rinkčiausi mediciną. Nuėjusi į Medicinos muziejų Rygoje supratau, kad tuoj apalpsiu. Galvojau apie menų istoriją, net matematiką, nes labai patiko algebra. Galų gale nusprendžiau, kad studijuosiu anglų filologiją. Kai jau buvau nunešusi dokumentus, manęs kažkas paklausė, ar mačiau skelbimą apie švedų kalbos studijas Leningrade. Latvijoje buvo organizuojamas konkursas į šią vienintelę vietą. Man pasisekė įstoti. Iš studijų išsinešiau prasminį pasaulį ir norėjau ko nors, kas jį atitiktų Vilniuje.“

Skandinavistė į Švediją pirmą kartą nuvyko 1989 m. Ši šalis gerokai skyrėsi nuo sovietinių respublikų. Pašnekovė šį kontrastą prilygina juodo ir balto virsmui į spalvotą pasaulį. Be to, kiosko pardavėjas ją pasitiko su plačia šypsena, o nuėjusi į parduotuvę vos neapsiverkė pamačiusi penkias rūšis marinuotų agurkų.

Kuo žavi skandinavai?

Paklausta, kuo ją žavi skandinavai, doc. dr. Ē. Sausverde pateikia porą epizodų, iš kurių jų savybės kaipmat paaiškėja.

„Kai remontavome Skandinavistikos centro patalpas, Šiaurės šalių ministrų tarybos biuro vadovas Andersas Kreugeris užsuko pažiūrėti, kaip vyksta remontas. Prieš tai pati ten apsilankiau. Nors prašiau sienas nudažyti šviesiai, atėjusi pamačiau jas žalias. Paklausiau, kodėl tokia spalva. Meistrai atsakė, kad į dažus pridėjo per daug pigmento. Švedas, visa tai pamatęs, priminė, kad norėjau baltų sienų. Paaiškinau jam tą patį, ką man meistrai. Jis pasakė, kad liepčiau jiems perdaryti. Nustebau, tačiau taip ir padariau“, – sako moteris, paaiškindama, kad neretai esame įpratę atsiprašinėti, teisinti kitų klaidas.

Kitas epizodas moko, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, turi teisę egzistuoti ir šį tą reikšti: „Būdama Švedijoje norėjau nuvažiuoti į Norvegiją, bet negavau vizos. Bandžiau ją gauti Stokholme, bet turėjau jos prašyti savo šaly. Bičiulis norvegas devintą vakaro skambina norvegų konsului ir sako: „Čia skambina (pabrėžia) Richardas Bærugas. Žinau, kiek valandų. Jeigu Ērika Sausverde negaus vizos į Norvegiją, kils tarptautinis konfliktas (nusijuokia).“

Paklausus, kokie jausmai apėmė sužinojus apie paskirtą valstybinį apdovanojimą, pašnekovė prisipažįsta buvusi sujaudinta iki ašarų ir į rankas paima nedidelę knygelę smagiu pavadinimu „Fun and Puzzles in Modern Scandinavian Studies“: „Turėjau parašyti įžanginį straipsnį. Ilgai negalėjau to padaryti, nes nežinojau, nuo ko pradėti. Vieną dieną staiga tai suvokiau. Katedra buvo mano gyvenimas, ir jį parodyti įvadiniame straipsnyje nebuvo lengva.“

Kaip ir šiek tiek atsitraukti nuo jos. Doc. dr. Ē. Sausverdę galima laikyti Skandinavistikos centro mama, kuri juo rūpinasi iki šiol, tik kitaip, nes daugiau kaip metai nebėra šio centro vedėja. Pašnekovė atsisveikina patikindama, kad jos kūdikis gerose rankose. Ir tai, skandinavistės manymu, svarbiausia.