Gamtos mokslų fakulteto molekulinės biologijos bakalauro absolventė Ingrida Olendraitė visuomet turėjo gausybę veiklų. Jų neatsisakė ir pradėjusi studijuoti. Mergina grojo smuiku VU kameriniame orkestre, Vilniaus universitetui atstovaudavo orientacinio sporto varžybose. Ingrida buvo aktyvi ir moksle: įsitraukė į projektą „Mobilioji bioklasė“, šiemet pasirodė mokslo komunikacijos konkurse „Šlovės laboratorija“, o šiuo metu su kitais komandos nariais ruošiasi prestižiniam sintetinės biologijos konkursui „iGEM“, kuriame dar nedalyvavo jokia komanda iš Baltijos šalių.

Ingrida, papasakok plačiau apie sintetinės biologijos konkursą „iGEM“ ir pasiruošimą jam.

Konkurse sugalvojom dalyvauti gruodį. Suburti komandą pasiūlė Dainius Tautvaišas, Edinburge studijuojantis sintetinę biologiją. Dar niekas iš Baltijos šalių nėra dalyvavęs šiame prestižiniame konkurse. Kadangi sulaukėme palaikymo iš Vilniaus universiteto, pradėjome rinkti komandą. Norėjome, kad ją sudarytų kuo įvairesnių fakultetų atstovai, nes konkurso tikslas – sujungti skirtingas sritis: nuo meno iki programinės įrangos. Atsiliepė apie 20 studentų, iš kurių liko septyni.

„iGEM“ tikslas – ne tik laboratorijoje dirbti su tam tikra idėja, bet ir ją viešinti, šviesti visuomenę. Sugalvojome sukurti būdą, kaip sustabdyti genetiškai modifikuotų bakterijų dauginimąsi. Mūsų ląstelės sensta. Bakterijos šios ypatybės neturi. Jeigu norime naudoti genetiškai modifikuotus organizmus, pavyzdžiui, tas pačias bakterijas, kurios atliktų kokią nors funkciją aplinkoje, visąlaik rizikuojame, kad jos išplis, nes jos kuriamos tam, kad būtų geresnės. Siekiame sukurti bakterinį senėjimą – mechanizmą, užtikrinantį, kad bakterijos ląstelė pasens. Tai būtų galima panaudoti, pavyzdžiui, braškių auginimui – sukūrus bakterijas, kurios gamina trąšas braškių žydėjimo laikotarpiui, įdėtume mūsų sistemą, kuri padėtų bakterijoms numirti, kai jos atlieka tai, ką reikia.

Rezultatus pristatysime konferencijoje Bostone, kuri vyks rugsėjo 24–28 dienomis. Dalyviams neskiriami finansiniai prizai, tačiau įgyta patirtis turbūt yra geriausias prizas. Labai vertinamas bendravimas tarp komandų. Jau užmezgėme ryšius su danais, konkurse dalyvaujančiais penktus metus. Jiems nereikia ieškoti finansų. Danai tiesiog ateina į laboratoriją ir dirba. O mums trečdalį laiko užėmė būtent finansų paieškos, nes vien komandos registracijos mokestis siekia 4 tūkst. dolerių. Kadangi Lietuva – biošalis, nemažai įmonių mus paremia. Tačiau vis dar trūksta lėšų įvairioms reikmėms, todėl planuojame organizuoti sutelktinį finansavimą, per kurį visi norintieji galės pirmajai Lietuvos komandai padėti finansiškai.

Vienas Tavo pomėgių – orientacinis sportas, kuriuo užsiimi jau 10 metų. Kaip ir kada juo susidomėjai?

Mokiausi Šilalės rajone, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. Joje dirba labai geras Šilalės sporto mokyklos orientavimosi sporto treneris Eugenijus Mikšys. Dėl jo beveik visi geriausi mokyklos sportininkai buvo orientacininkai. Iš pat pradžių tėvai nenorėjo išleisti į treniruotes. Grojau smuiku, taigi jie galvojo, kad orientaciniam sportui neliks laiko. Neoficialiai į orientacinius užsiėmimus vaikščiojau pusę metų. Galiausiai tėvai neprieštaravo, kad juos lankyčiau ir toliau (šypsosi).

Studijų metais varžybose dalyvaudavau gerokai rečiau, nes tam šiek tiek trūko laiko, be to, varžybos vykdavo miškuose, į kuriuos nuvažiuoti reikdavo pačiai. Tačiau tarpuniversitetinėse varžybose visada atstovaudavau Vilniaus universitetui.

Kaip dažnai sakoma, orientacininkai yra bėgiojantys šachmatininkai. Tiesiog bėgti man nėra taip labai įdomu. Bėgant dar reikia galvoti – priimti kuo geresnį sprendimą per kuo trumpesnį laiką. Taip lavini mąstymą, būni gamtoje, sportuoji, pakeliauji tiek po Lietuvą, tiek pasaulį.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Studijų metais grojai smuiku VU kameriniame orkestre.

Gimiau muzikų šeimoje, tad muzika lydėjo nuo pat vaikystės. Man pasisekė, nes įstojus į smuiko specialybę pradėjo dirbti labai gera smuiko pedagogė Liana Bagdonienė. Be to, mūsų meno mokykloje tvyravo labai gera atmosfera.

Į Vilniaus universiteto kamerinio orkestro veiklą įsitraukiau nuo antro kurso. Iki tol ateidavau į Kultūros centrą pagroti. Antrame kurse susipažinau su orkestro vadovu. Jis pasiteiravo, ką mėgstu groti. Atsakiau, kad Vivaldį. Nesulaukęs perklausos jis man paskambino ir pakvietė į repeticiją, nes orkestras kaip tik vyko į Romą, reikėjo smuikininkų.

Orkestro vadovas, fleitininkas Paulius Bernardas Koncė irgi neeilinė asmenybė. Jis daugiau kaip 35 metus vadovauja orkestrui, dėsto meno mokykloje. Fleitininkai net sutinka po du ateiti pas jį į pamoką.

Praeitą rudenį turėjome 14 ar 15 koncertų. Kartais pajuokaudavom, kad jei koncertai trukdo studijoms, reikia jas mesti (šypsosi). Tačiau po visos dienos, praleistos laboratorijoje, grojimas leidžia atsipalaiduoti. Tai irgi darbas, tik kitoks. Manau, jis labiau padeda nei trukdo.

Kaip atsidūrei projekte „Mobilioji bioklasė“?

Į šį projektą įsitraukiau nuo pirmo kurso, nes projektas startavo mano pirmųjų metų universitete rudenį. Važiavau į antrą ar trečią bioklasės kelionę, nes į pirmąją vyko genetikai. Tai buvo VU ir „Thermo Fisher Scientific“ bendras projektas, o mūsų genetikos profesorius Juozas Lazutka buvo universiteto atstovas.

Bendrauti su moksleiviais labai įdomu. Tai be galo naudinga patirtis. Labai įdomu stebėti, kaip skiriasi mokiniai. Tarkime, prie mano stalo sėdėjo viena moksleivė, norėjusi studijuoti mediciną, kita – ekonomiką, trečia – džiazinį dainavimą, tad reikėjo rasti būdų, kaip joms papasakoti, kad visos ką nors suprastų.

Pasitaiko ir tokių, kurie viską žino, tad su jais galima giliau pasikalbėti. Jiems ir apie studijas papasakodavau. Užslėptas bioklasės tikslas – atkalbėti moksleivius nuo medicinos, tiksliau, papasakoti, kad yra įvairesnių disciplinų, ne tik medicina. Jeigu gerai mokaisi biologiją, chemiją, gali studijuoti ne tik mediciną. Manau, kad ateityje viskas pereis į molekulinį, genetinį lygmenį. Tarkime, kai kurie nemoka bendrauti su žmonėmis. Jeigu nemėgsti ir nemoki su žmonėmis bendrauti, koks iš tavęs bus gydytojas? Gal milijoną kartų geriau jausiesi laboratorijoje? Man atrodo, po pirmųjų „Mobiliosios bioklasės“ metų padaugėjo norinčiųjų studijuoti genetiką, ir išaugo jos konkursinis balas.

Minėjai, kad mokykloje turėjai įvairiausių veiklų, lankei daug būrelių. Ar nebuvo sunku pasirinkti, ką studijuoti? Ar jau nuo mažens žinojai, kad nori būti mokslininkė?

Rimtai apie molekulinę biologiją ėmiau galvoti 10-oje klasėje, nes nuo tada pradėjau papildomai mokytis biochemijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Dalyvavau projekte „Universitetas su oranžiniu“ ir visą savaitę vaikščiojau į molekulinės biologijos paskaitas Gamtos mokslų fakultete. Man ten labai patiko.

Jeigu ne Nacionalinė moksleivių akademija, tikriausiai būčiau stojusi į fiziką, nes nuo pirmųjų pamokų man ji labai patiko tuo, kad iš pagrindų atsakydavo į visus kylančius klausimus. Nuo mažens galvojau, iš ko ir kaip sudarytas smuikas, kaip jis veikia. Tai gryna fizika. Be to, mano auklėtojas buvo fizikos mokytojas.

12 klasėje dalyvavau respublikinėje geografijos olimpiadoje. Mąsčiau ir apie šią specialybę, nes man patinka keliauti. Kadangi sekėsi matematika, svarsčiau apie statistiką. Apmąsčiusi šiuos variantus vis dėlto pasirinkau molekulinę biologiją ir nesigailėjau.

Ar, pradėjus studijuoti, dirbti laboratorijoje, pasikeitė Tavo suvokimas apie mokslininkus?

Žinoma. Gali laboratorijoje prasėdėti ir pusę metų, jeigu labai intensyviai dirbi, bet taip visą gyvenimą nebus. Turi skaityti naujausius straipsnius, bendrauti su kolegomis, dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Pavyzdžiui, mūsų laboratorija (Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyrius – aut. past.) bendradarbiauja su prancūzais. Ateityje planuojama, kad pusė doktorantūros studijų bus vykdoma čia, kita dalis – užsienyje. Tad mokslinis darbas visada išliks mobilus.

Kai įvairių pasaulio šalių vaikams liepia nupiešti mokslininką, jie piešia seną dieduką su chalatu, susišiaušusiais plaukais. Tokių sutikti neteko. Mokslininkai turi daug darbo, kaip ir bet kurios kitos srities darbuotojai. Fundamentaliajame moksle galbūt pasitaiko daugiau nesėkmių. Tuo mokslas ir žavus, kad turi žiūrėti, kas neveikia, kad atrastum tai, kas veikia.

Iš mūsų pokalbio tampa tarsi akivaizdu, kad savo ateitį siesi su moksline veika.

Kol kas taip planuoju. Mokslas man patinka, tačiau greta jo turiu veikti ir ką nors papildomai.

Nuo rudens Londono universiteto koledže (University College London) magistrantūroje studijuosiu žmogaus ligų genetiką. Po magistrantūros planuoju tęsti doktorantūros studijas. Tačiau išvažiuoju ne dėl to, kad čia būtų blogai, netgi priešingai, čia viskas labai gerai, molekulinės biologijos studijų programa irgi gera. Labai gerbiu profesorę Editą Sužiedėlienę, kuri bando šią programą pritraukti prie europinių standartų. Jeigu dabar neišvažiuosiu, turbūt visam laikui nusėsiu Lietuvoje. Labai mėgstu keliauti, bet taip niekada nepagyvenau svetur.

Neatmetu galimybės po visų studijų grįžti į Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyrių ir tęsti tolesnius mokslinius tyrimus. Matyt, man labai pasisekė, nes ten sutikau daug gerų specialistų. Daug ką lemia ne laboratorijos sąlygos, o asmenybės.