Paskutinė dar 2013 m. Filologijos fakultete apginta disertacija tiesia tiltus tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų – Vokietijos ir Lietuvos. Gruodžio 6 d. buvo apginta Skaistės Volungevičienės daktaro disertacija „Kolokacijų vertimo problemos: gretinamoji vokiečių–lietuvių kalbų studija“. Darbe gretinant dvi kalbas aptartos ir susistemintos kylančios vertimo problemos, ieškota būdų joms spręsti.

Prieš kelias savaites apsigynėte darbą „Kolokacijų vertimo problemos: gretinamoji vokiečių–lietuvių kalbų studija“. Kaip paaiškintumėte, kas yra kolokacijos ir kodėl verta jas tirti? Kuo Jūsų atlikto tyrimo rezultatai galėtų būti įdomūs akademinės bendruomenės nariams?

Kolokacijos – pastovieji žodžių junginiai, arba tam tikri „kalbos pusfabrikačiai“, kurių mokydamiesi užsienio kalbos turime mokytis specialiai. Tai tarsi kalbos mokėjimo indikatorius: kuo daugiau pastoviųjų junginių vartojame bendraudami viena ar kita kalba, tuo geriau tą kalbą mokame. Nors teigiama, kad gimtakalbiai jų išmoksta automatiškai, tačiau net ir gimtakalbiams kyla problemų, ypač susidūrus su dalykiniais tekstais, nes kasdieninėje kalboje viena reikšme vartojami žodžiai dalykinėje kalboje įgauna visai kitą prasmę, nebūtinai žinomą net ir gimtakalbiui.

Lietuvių kalbos pastoviųjų žodžių junginių tyrimai, palyginti su kitų šalių lingvistų atliktais darbais, dar nėra tokie gausūs, todėl, manau, mano tyrimas bus įdomus vertimo ir kalbų gretinimo problemomis besidomintiems kolegoms. Be to, jei ateityje pavyktų sukaupti gana didelę konstrukcijų duomenų bazę, ji galėtų ne tik palengvinti vertėjų darbą, vokiečių kalbos mokymąsi, bet ir galbūt prisidėtų prie išsamaus vokiečių–lietuvių kalbų kolokacijų žodyno sudarymo ar jau išleistų bendrųjų žodynų papildymo, nes pastaraisiais metais sudarant žodynus reikalaujama atsisakyti ankstesnio subjektyvumo ir kuo daugiau dėmesio skirti realiam kalbos vartojimui, kuris atsispindi tekstynuose. Taip pat atlikta studija galėtų pagelbėti kuriant vokiečių–lietuvių kalbų mašininio vertimo programą, jei tik kas ateityje ryšis imtis šios užduoties, nes kol kas įvairių šalių mokslininkų bandymai nebuvo sėkmingi.

Teko girdėti, kad laisvu nuo studijų metu parengėte bandomąją vokiečių–lietuvių kalbų verbonominalinių konstrukcijų duomenų bazės versiją, kurioje siekiama sukaupti kuo įvairesnių vartojimo pavyzdžių iš kuo įvairesnių kontekstų. Ar galėtumėte papasakoti daugiau?

Bandomoji vokiečių–lietuvių kalbų verbonominalinių konstrukcijų duomenų bazės versija yra mano daktaro disertacijos dalis. Imtis šio darbo nusprendžiau todėl, kad iki šiol vokiečių–lietuvių kalbų vertėjams dar labai trūksta pagalbinių priemonių. Turimame dvikalbiame žodyne pateikiama ypač mažai pastoviųjų junginių, o siūlomi atitikmenys dažnai nesutampa su realia jų vartosena.

Išanalizavusi įvairius jau egzistuojančius keliakalbius produktus ir remdamasi savo, kaip vertėjos, patirtimi, konstatavau, kad tokio tipo duomenų bazėje svarbiausia sukaupti kuo įvairesnių vartojimo pavyzdžių iš kuo įvairesnių kontekstų, kad atitikmens ieškantis vertėjas galėtų peržvelgti siūlomus sprendimo būdus ir pasirinkti labiausiai tinkantį jo situacijai. Taigi šioje duomenų bazėje pateikiamos konstrukcijos, nagrinėtuose šaltiniuose rasti jų vartojimo pavyzdžiai ir atitikmenys.

Bandomojoje duomenų bazės versijoje sukurtos dvi paieškos galimybės: pagal verbonominalinės konstrukcijos bazinį elementą (į duomenų bazę įtraukti 838 daiktavardžiai) ir pagal jos kolokatorių (į duomenų bazę įtraukti 247 veiksmažodžiai). Nurodžius vieną ar abi paieškos parinktis, ekrane atveriamas langas su užklausą atitinkančiais rezultatais. Tos konstrukcijos, kurių vartojimo pavyzdžių rasta šiam tyrimui sudarytame tekstyne, yra interaktyvios. Prie kiekvieno pavyzdžio pateikiama šaltinio santrumpa, kad vartotojas žinotų, kokio pobūdžio tekstuose vartotas konkretus jį dominančios konstrukcijos atitikmuo, ir galėtų įvertinti, ar jį būtų galima pavartoti konkrečiu atveju.

Prieš šešerius metus pasirinkote doktorantūros studijas Filologijos fakultete. Kodėl būtent mūsų fakultetas? Kodėl jau nuo pat pradžių pasirinkote būtent vokiečių kalbą ir būtent VU? Kaip nuėjote ilgą kelią nuo mažo miestelio, Vievio, mokyklos iki doktorantūros studijų Vilniaus universitete?

Apie tai, ką norėčiau studijuoti, rimtai susimąsčiau dvyliktoje klasėje. Mokykloje daug kas traukė: baigiau jaunųjų fizikų „Fotono“ mokyklą, ketverius metus mokiausi dailės mokykloje, važiuodavau į rajonines biologijos olimpiadas, tačiau jaučiau, kad visa tai ne man. Kai stojau, dar tekdavo laikyti stojamuosius egzaminus. Ir nors į biologiją, fiziką ar joms giminingus mokslus būtų priėmę be stojamųjų, o dailės mokytojai kalbino pamąstyti apie architektūrą, norėjau kažko kito. Kodėl gi ne vokiečių kalbos?

Kaip tai šovė į galvą, net nepamenu. Jos mokiausi mokykloje, tačiau, reikia pripažinti, nemokėjau. O dar ir mokytoja puolė tikinti, kad tai prastas pasirinkimas, nes su savo žiniomis tikrai neįstosiu. Tokia jau esu: jei kas sako, kad kažko negaliu, kyla begalinis noras įrodyti, kad man pavyks. Metus vokiečių kalbos mokiausi papildomai. Kadangi Vievyje nelabai buvo kas galėtų padėti, kartą per savaitę važiuodavau į Vilnių. Kai atėjo laikas pateikti stojimo prašymus, rinkausi tarp dviejų aukštųjų: Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto. Deja, stojamieji į vokiečių filologiją vyko tą pačią dieną, tad teko rinktis kitokias alternatyvas. Prašymuose palikau vokiečių filologiją VU ir lietuvių filologiją VPU. Po stojamųjų į vokiečių filologiją buvau antra sąraše. Negi eisi kur kitur? Taip išsipildė mano svajonė ir prasidėjo kelias VU.

Stengiausi iš studijų pasiimti viską. Trečiame kurse gavau ERASMUS stipendiją ir metams išvykau į Konstanco universitetą (Vokietija). Baigiantis pirmam semestrui sužinojau, kad stipendija sutrumpinta iki vieno semestro ir turėsiu grįžti. Apkeliavau tikriausiai visus Konstanco universiteto skyrius ir vėlgi pavyko: semestrui gavau Herberto Quandto paramos fondo stipendiją. Iš Vokietijos grįžau po metų.

Baigusi bakalauro studijas nedvejojau ir įstojau į vokiečių kalbotyros magistrantūros programą. Kodėl? Jaučiau, kad sužinojau dar ne visas vokiečių kalbos paslaptis. Traukė mokslas, kurio bakalauro studijose buvo nedaug. Magistro studijos leido paragauti jo kiek daugiau. Buvo įdomu. Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti Vokiečių filologijos katedros administratore. Klausydavausi mokslinių kolegų diskusijų įvairiomis temomis ir galvojau, kas būtų įdomiausia man. Magistro studijas baigiau su pagyrimu ir tuomet kilo noras eiti dar tolyn. Tiesa, į doktorantūrą stojau ne iš karto. Kelerius metus ieškojau tyrimų srities, kurioje norėčiau ir galėčiau darbuotis. Ji gimė iš mano praktinės veiklos: dirbau ne tik katedros administratore, bet ir laisvai samdoma vertėja. Taip susidomėjau vertimo problemomis.

Ar Jūsų disertacijos tema „Kolokacijų vertimo problemos: gretinamoji vokiečių–lietuvių kalbų studija“ buvo artimai susijusi su darbine veikla? Ar tai veikiau mokslinis interesas?

Mano disertacijos tema – ne vien mokslinis interesas. Jau minėjau, kad esu laisvai samdoma vertėja, be to, vadovauju vokiečių filologijos studentų profesinei vertimo praktikai, dėstau kelis su vertimu susijusius dalykus, tad su vertimo problemomis susiduriu nuolat. Versdamas turi šias problemas spręsti, tačiau nelieka laiko mąstyti, kodėl jos kyla, analizuoti, bandyti nustatyti tam tikras tendencijas, o tą turi suvokti dalydamasis savo darbine patirtimi su studentais. Mano darbe praktika papildo ir padeda paaiškinti teoriją, o teorija – geriau suvokti praktinius dalykus.

Kuo domėjotės bakalauro ir magistro studijų metu?

Bakalauro studijose kokių nors ypatingų interesų neturėjau. Stengiausi iš studijų pasiimti viską, sukaupti kuo didesnį žinių bagažą. Tačiau dar studijuodama pajutau, kad mane labiau traukia kalbotyra, o ne literatūra. Į klausimą „kodėl“ atsakyti būtų sunku. Vaikystėje buvau tikra knygų žiurkė. Skaičiau viską, ką turėjo mūsų miestelio biblioteka ir ką tik buvo galima gauti. Kalbotyra buvo kažkas nauja, dar nepažinta ir neatrasta. Gal todėl pasukau būtent šiuo keliu.

Ar susidūrėte su dažną būsimą doktorantą kankinančiomis dvejonėmis: ar tikrai esu vertas toliau tęsti studijas, ar esu tam pakankamai gabus ir subrendęs? Kokios buvo jus kankinusios dvejonės ir kaip pavyko jas įveikti?

Nemanau, kad mano gabumai kuo nors išskirtiniai, ir tikiu, kad jie nėra svarbiausi. Nuoseklus darbas ir didžiulės pastangos, mano manymu, leidžia gyvenime pasiekti viską arba beveik viską. Dėl savo apsisprendimo ir pasirinkimo niekada nedvejojau. Abejonės – prastas draugas. Prieš ko nors imdamasis turi tikėti savimi ir pasitikėti savo jėgomis. Prieš save visada mačiau tikslą, viduje degė begalinis noras jį pasiekti ir mažais žingsneliais keliavau jo link.

Pedagoginę veiklą pradėjote anksti; jei neapsirinkame, tai nutiko dar bakalauro studijų metu, kai ėmėte mokytojauti vienoje mokyklų. Vėliau, jau Vilniaus universitete, dėstėte šiuolaikinę vokiečių kalbą, vertimo teoriją ir praktiką, informacinių technologijų taikymą verčiant, tekstynų lingvistikos įvadą, vokiečių kalbos sintaksę ir kitus dalykus. Tad leiskite pasiteirauti: kas Jus traukė labiau – mokslinė ar pedagoginė veikla – ir kaip sekėsi jas derinti?

Taip, dirbti mokykloje pradėjau grįžusi po ERASMUS studijų Vokietijoje, paskutiniais bakalauro studijų metais. Ketverius metus praleidau įvairiose Vilniaus apskrities viršininko administracijos mokyklose mokydama vokiečių kalbos. Ir nors vaikai jose buvo ne iš klusniųjų ir pažangiųjų, kažkaip rasdavome bendrą kalbą. Būti mokytoja patiko. Tik, deja, vokiečių kalbos tame darbe buvo nedaug, todėl labai apsidžiaugiau, kai, baigiant magistro studijas, pavasarį paskambino tuometinis Vokiečių filologijos katedros vedėjas doc. dr. S. Lapinskas ir pasiūlė dėstyti. Nedvejodama sutikau. Tai buvo didžiulis žingsnis pirmyn. Pirmieji mano studentai – pirmoji lietuvių filologijos ir užsienio (vokiečių) kalbos studijų programos laida. Mokėmės kartu: jie bandė suvokti vokiečių kalbos subtilybes, o aš mokiausi būti dėstytoja. Ar man tai pavyko, reikėtų teirautis studentų. Man pačiai dėstymas teikė ir teikia labai daug džiaugsmo. Kas traukė labiau – mokslinė ar pedagoginė veikla, vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Esu be galo laiminga, galėdama savo žiniomis dalytis su kitais, tačiau kad galėtum dalytis, turi pats nuolat tobulėti ir ieškoti kažko naujo, tirti. Labai norisi mokslo virusu užkrėsti ir savo studentus. 2010 m. su vokiečių filologijos studijų programos studente Alina Isilionis VU taikomosios kalbotyros konferencijoje „Kalbos ir žmonės: dialogai ir kontaktai“ pristatėme tekstynų analizės programą UNITEX. 2011 m. „Kalbotyros“ žurnale paskelbėme bendrą straipsnį apie šį programinį įrankį ir jo taikymo galimybes. Tikiuosi, kad studentai susidomės ir mano duomenų baze ir padės ją kaupti ir plėsti.

Paskutinis doktorantūros žingsnis – daktaro disertacijos teksto rengimas. Šiame etape doktorantai susiduria su daugeliu sunkumų ir iššūkių. Kokie buvo Jūsų?

Taip, daktaro disertacijos rengimas – nemenkas iššūkis, nes to negali daryti priešokiais. Jei tik kelias dienas neprisėdi prie teksto ar bent jau negalvoji apie jį, grįžti būna labai sunku. O turint šeimą ir darbą viską suplanuoti ir išlikti nuosekliam sudėtinga. Juk ne visi supranta, kodėl tau nuolat reikia į konferencijas ar seminarus ir kodėl būtent vasarą, kai visi atostogauja, vienam ar dviem mėnesiams išsiruoši darbuotis į Vokietijos bibliotekas. Savo šeimai esu dėkinga už begalinį supratimą ir palaikymą. Be to būtų buvę labai sunku.

Ar Jūsų ateities planuose ir toliau numatyta akademinė ir/ar pedagoginė veikla?

Nežinau, ką man likimas ruošia ateityje, tačiau labai tikiuosi, kad ir toliau galėsiu dirbti mėgstamą darbą, dalytis savo žiniomis su kitais ir semtis jų iš garsiausių pasaulio mokslininkų.

Kaip vertinate vokiečių kalbos situaciją Lietuvoje? Juk dažnai kalbama apie tai, kad anglų kalba išstumia kitas užsienio kalbas. Kaip manote, ar išties su vokiečių kalba daug ką galima nuveikti gyvenime?

Taip, šiandien anglų kalba yra išsikovojusi pirmosios užsienio kalbos statusą ir, manau, ateityje jį tikrai išlaikys, tačiau teigti, kad ja galime susikalbėti visame pasaulyje ir kitų kalbų nereikia, tikrai negalima. Nuvažiuokite į Ispaniją, Prancūziją, kitas šalis ir tuo įsitikinsite. Pasaulyje yra apie 100 mln. žmonių, kuriems vokiečių kalba gimtoji, o dar maždaug 80 mln. ją moka kaip užsienio kalbą, tad mokytis vokiečių kalbos tikrai verta. Jokia kita šalis neskiria tiek įvairių stipendijų visų pakopų studentams ir dėstytojams, vis daugiau verslo iš Lietuvos kuriasi Vokietijoje, o Vokietijos įmonės ateina į Lietuvą, taigi vis labiau juntamas ir specialistų, mokančių vokiečių kalbą, trūkumas. Vokietija ir kitos vokiškai kalbančios šalys tikrai turi ką pasiūlyti Lietuvai ir kultūros, ir politikos, ir ekonomikos srityse. Tai puikios, tačiau kažkodėl dar neatrastos atostogų šalys.

Jūsų linkėjimai būsimiems doktorantams ir ką tik pradėjusiems savo kelią jauniesiems kolegoms mokslininkams?

Tikriausiai visi pamenate Keistuolių teatro spektaklį „Geltonų plytų kelias“, kurio herojai dainavo: „Jei nori tu iš tikro pasiekt svajonę savo, / Geltonas kelias veda keliaut ir nugalėt…“ Visiems būsimiems doktorantams linkiu susirasti tą tikrąjį kelią, kuris, pasak dainos žodžių, „kiekvienam nutiestas į svajonių miestą, kur smaragdai žėri“, ir eiti juo, nesustoti, niekada nesižvalgyti atgal. Jauniesiems kolegoms mokslininkams linkiu ištvermės, mokslinio smalsumo ir kantrybės siekiant savo užsibrėžto tikslo ir keliaujant mokslo keliu.

Dėkojame už pokalbį.