Dr. Eglė Kačkutė-Hagan, VU Lyčių studijų centro mokslininkė-stažuotoja, jau kurį laiką gilinasi į moterų tapatybės, padėties visuomenėje ir diskriminacijos problemas. Prieš dvejus metus jos išleistoje knygoje „Svetimos ir savos“ analizuojama keturių šiuolaikinių rašytojų – bričių Trezzos Azzopardi, A. L. Kennedy ir prancūzių Marie NDiaye, Marie Darrieussecq – kūryba. Dr. Eglė Kačkutė-Hagan moterų kūryboje ieško santykio su jomis pačiomis, jų asmenine patirtimi ir visuomene, kurioje jos gyvena. Moterų padėties visuomenėje, jų diskriminacijos, motinystės patirčių ir kitos temos mokslininkę verčia gilintis į naujos, šiuolaikinės moters pasaulį, atsiskleidžiantį per meną, literatūrą ir, žinoma, kasdienį gyvenimą. Ką literatūra gali pasakyti apie žmogų, kodėl literatūros mokslas laikomas patikimu ir kokios tapatumo problemos kamuoja moteris? Kalbamės su dr. E. Kačkute-Hagan.

Ką galima sužinoti iš mokslinių moterų literatūros tyrimų? Kaip dirba literatūrą tyrinėjantys mokslininkai, kaip gaunami duomenys ir įvertinamas jų patikimumas?

Literatūros tyrinėjimai nuolat kinta, atsiranda naujų požiūrių, metodų. Pirmiausia, žinoma, skaitomi grožiniai tekstai, apsibrėžiamas tyrimo objektas, o jis gali būti ir vieno autoriaus kūryba arba vieno autoriaus kūrybos dalis, tema kelių autorių kūryboje arba tam tikro laikotarpio literatūroje ar kurio nors regiono kūryboje… Literatūros studijų objektų gali būti pačių įvairiausių, svarbu, kad jie būtų gerai pagrįsti ir kaip nors priklausytų jau atliktų tyrimų kontekstui. Tuomet suformuluojama problema, ją reikia gerai pagrįsti ir įterpti į jau atliktų tyrimų kontekstą.

Tradiciškai literatūros tyrinėjimų esmė − suvokti, kaip „padarytas“ kūrinys, kokiomis meninės išraiškos priemonėmis ir kokias reikšmes jis kuria. Kintant laikams ir idėjoms atsiranda vis naujų interpretacijos galimybių − tai ir įvairios pokolonijinių bei feminizmo teorijų įžvalgos, ir traumos ar psichologijos, psichoanalizės aspektai ir dar daugelis kitų.

Apie literatūros tyrinėtojo darbo pagrįstumą sprendžia kolegos, kuriuos viena ar kita interpretacija įtikina arba ne, todėl svarbu ieškoti panašiai mąstančių tyrinėtojų. O tyrimų rezultatai ir yra interpretacijos, tačiau svarbu jas pagrįsti, įrodyti teiginius. Vis dėlto jų patikimumas visuomet atvira tema debatams.

Kas paskatino Jus pasirinkti tyrinėti būtent moterų meninę kūrybą?

Moterų literatūra susidomėjau amžių sandūroje, tuomet Lietuvoje tai buvo palyginti nauja literatūros tyrinėjimų sritis. Lankiau anglų moterų literatūrai skirtą prof. Reginos Rudaitytės seminarą, gavau paskaityti tekstų, kurie buvo artimesni mano patirčiai nei iki tol studijuota klasika. Burte užbūrė Jeanette Winterson ir Angelos Carter maginis realizmas. Jų naudojami įspūdingi įvaizdžiai, neregėti mistiniai personažai − sparnuota moteris, moteris šuo, irklakojė transvestitė − man padarė didžiulį įspūdį.

Metodologiniu požiūriu Vilniaus universitete tuomet dominavo įvairios struktūralizmo atmainos, semiotika − tekstų skaitymo metodai, kurie padeda kaip riešutus išlukštenti teksto prasmes, tačiau jų niekaip neįprasmina. Moterų literatūra mane atvedė prie feministinės kritikos ir filosofijos, psichoanalitinės kritikos − metodologijų, kurios į kūrinį žvelgia ne kaip į hermetišką prasmių rinkinį, o kaip į žmogaus sukurtą kūrinį, kuris iš esmės susijęs ir su tuo žmogumi, jo asmenine patirtimi, praeitimi, ir su jo gyvenama visuomene, jos istorija, veikimo principais, dominuojančia logika, vertybėmis. Man toks požiūris į literatūrą pasirodė priimtinas ir prasmingas.

Kodėl svarbu tyrinėti moterų literatūrą?

Gal todėl, kad, be intelektinės ir estetinės funkcijos − įminti kūrinio mįslę, suvokti prasminį meninį jo darinį, tai atlieka ir šiokią tokią socialinę funkciją − nurodo į realią visuomenės ar kokios nors visuomenės grupės, šiuo atveju moterų, patirtį.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę moterų meninę kūrybą? Kuo ji kitokia?

Kalbant apie prancūzių ir bričių kūrybą, palyginti su, tarkime, XIX a. arba net XX a. moterų rašymu, šiuolaikinė, po 1990 m. sukurta ir kuriama, moterų literatūra yra visais požiūriais − temų, žanrų, meninės kokybės ir t. t. − įvairesnė. Šiuo metu visoje Vakarų literatūroje pastebimas grįžimas prie tradicinio arba labiau tradicinio pasakojimo, tačiau, kaip visada, yra ir labai daug įdomios eksperimentinės kūrybos. Temų požiūriu vis daugiau kalbama apie žmonių judėjimą, migraciją, nepastovumą, šaknų neturėjimą.

Ką apie pačias moteris atskleidžia jų kūryba?

Gal nebūtinai atskleidžia, bet gali atskleisti daug ką − jų gyvenamą fizinę aplinką, kultūrą, kuriai priklauso, joje dominuojančius socialinius, lyčių ir kitus santykius, seksualumą, seksualinę orientaciją, mentalines struktūras… Be tai nėra būdinga tik moterų literatūrai, tą patį gali atskleisti ir vyrų literatūra apie vyrus: jų tarpusavio santykius, jų santykį su jais pačiais, požiūrį į moteris ir t. t.

Kokia ta moterų tapatybė, atsiskleidžianti kūriniuose?

Iš  mano disertacijos tyrimo galima daryti išvadą, kad tų keturių mano nagrinėtų autorių − Trezzos Azzopardi, Marie Darriaussecq, A. L. Kennedy ir Marie NDiaye kūryboje konstruojamų tapatumų pagrindą sudaro kitas − svetimas − kitoks − nepažinus − potencialiai grėsmingas. O tai reiškia išsivadavimą iš anksčiau lyčių tapatumams būdingos binarinės opozicijos, į kurią įeina tokios klišės kaip vyras − moteris, vyras – kultūra, moteris – natūra, vyras – stiprus, moteris – silpna, šventoji − kekšė, paklusni − laukinė t. t., ir persikėlimą į kolektyvinę skirtingų, kartais net prieštaringų tapatumų erdvę, kurioje yra vietos įvairiems, net ir netikėtiems, netradiciniams, iki šiol nepažįstamiems moterų tapatumams. Todėl kūriniuose moterų tapatumai ir vaizduojami patys įvairiausi ir originaliausi, jie jau nebėra, kaip ankstesnių kartų moterų kūryboje, susiję tik su jų lytimi.

Ar susiduria su diskriminacija šiuolaikinės moterys, rodos, turinčios daug teisių, kurių neturėjo jų pramotės? Kaip tai atsispindi meno kūriniuose, kūryboje?

Šiuolaikinėje prancūzų ir britų moterų kūryboje daugiausia atsispindi diskriminacija, susijusi su moterų išvaizda − odos spalva, kūno įvaizdžiu (pvz., nutukimu), lytine orientacija, amžiumi, apskritai lytimi, klase, kartais nacionaliniu tapatumu, o kartais iš viso neaišku kuo. Tai įdomus dalykas, atskleidžiantis bet kokios diskriminacijos nepagrįstumą. Pavyzdžiui, M. NDiaye tekstuose personažai dėl vienos ar kitos (kartais dėl baltos, kartais dėl juodos) odos spalvos patiria radikaliausią atskyrimą, yra neįleidžiami į giminaičių namus, paliekami motinų ir tėvų, jų kūnai kandžiojami, prievartaujami, žalojami… kartais tol, kol nepažįstamai tranformuojasi. Tačiau dažniausiai tai, dėl ko M. NDiaye personažai taip skriaudžiami, tekste net neįvardijama, tik nuspėjama. A. L. Kennedy daug rašo apie neprivilegijuotos klasės moterų gyvenimus, apie tai, kaip jos žeminamos, išnaudojamos dėl to, kad yra bedarbės, jaunos, bejėgės.

Ar galima teigti, kad moterų kūryboje atsispindi patriarchalinė priespauda? Apie tokią priespaudą tenka girdėti feminisčių kasdienėje retorikoje. Ar tokia priespauda tikrai tebeegzistuoja?

Taip, tai ypač akivaizdu istoriniuose romanuose ir ankstesnių moterų kartų kūryboje. Vakarų pasaulyje visuotinės patriarchalinės priespaudos gal ir nebėra, bet pastebima nuolatinė tendencija kontroliuoti moterų pasirinkimus, jų išvaizdą (pvz., perdėtai seksualizuoti viešą moterų įvaizdį, ypač popkultūroje) arba kitaip jas tiesiogiai sieti su jų lytimi (pvz., nurodinėti į lytį arba išvaizdą vertinant profesinę moterų veiklą arba apskritai profesinėje srityje), motinystės apibrėžimai, pastangos žmones (ne tik moteris) sprausti į tradicinius arba kitaip preskriptyvius lyčių vaidmenis… galėčiau vardyti labai ilgai. Patriarchalizmo apraiškų ir Vakarų pasaulyje gausu. Matyt, todėl, kad patriarchalizmas yra šimtmečių šimtmečiais dominavusi mąstymo ir visuomeninio gyvenimo paradigma, kuri evoliucionuojant žmonijai, plėtojantis technologijoms tik visai neseniai ėmė keistis.

Ar tai atsispindi ir Jūsų tyrimuose?

Taip, nes šiuo metu skaitau nemažai su motinyste susijusių tekstų ir tikrai girdžiu griežtų balsų apie tai, ką motinos turi ar neturi daryti, kas įvairiose kultūrose įeina į geros motinos apibrėžimą ir kaip tie apibrėžimai riboja ir kitų interesams pavergia pačių motinų subjektyvumą, norus, siekius ir gyvenimo projektus. Gerai tėvystei apibūdinti yra vos keletas kriterijų, tuo tarpu reikalavimai motinoms yra be galo aukšti ir dažnai preskriptyvūs.

Ačiū už pokalbį.