Visada gerai nusiteikęs, kupinas iniciatyvos, idėjų ir žinantis, kaip viską spėti per 24 valandas.

Kviečiame susipažinti su Vilniaus universiteto alumnu, Vokiečių filologijos katedros doktorantu, dėstytoju ir visuomenininku Daumantu Katinu. Kalbamės apie kelius, atvedusius į VU, studijas Filologijos fakultete ir alumnų judėjimą.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Vilniaus universitetą, jį pažinote?

Mokykloje tekdavo girdėti apie Vilniaus universitetą, o artimiau jį pažinau įstojęs. Pirmos dienos buvo sudėtingos – painūs koridoriai, griežtų dėstytojų baimė. Eidamas į fakultetą pro Prezidentūrą pirmais metais pagalvojau – kaip reikės čia vaikščioti visus ketverius metus? Dabar pasirodo, kad tuo pačiu keliu einu daugiau nei 10 metų, o pabaigos dar nematyti.

Kodėl pasirinkote būtent vokiečių filologiją? Ar turėjote kitų minčių?

Pirmiausia turbūt todėl, kad mokykloje sustiprintai mokiausi vokiečių kalbos. Porą kartų pagal mokinių mainų programą buvau Vokietijoje. Patiko ir pati šalis, ir vokiški šlageriai, tad nusprendžiau pabandyti. Apsisprendimui įtakos padarė ir labai puikios mokytojos – Birutė Adomaitytė ir Nijolė Šimkienė. Ir pats nuo antros klasės nenorėjau dirbti niekuo kitu, tik mokytoju.

Po abitūros egzaminų pareiškimus studijuoti vokiečių filologiją padaviau tiek į Vilniaus pedagoginį universitetą, tiek į Vilniaus universitetą ir į abu įstojau, tačiau pasitaręs su šeima, mokytojais pasirinkau pastarąjį ir tikrai nesigailiu.

Kaip vertinate studijas VU Filologijos fakultete ir kodėl patartumėte rinktis vokiečių filologiją?

Vertindamas bakalauro studijas tiek studento, tiek dėstytojo požiūriu, tikrai manau, kad jos mūsų fakultete yra neblogos. Čia galima susipažinti ne tik su kalbos ir literatūros dalykais, tačiau ir su studijuojamos kalbos šalies kultūra, papročiais, dalyvauti dalykiniuose seminaruose, moksliniuose ir kultūriniuose projektuose, susitikti su vertėjais, Lietuvos ir užsienio mokslininkais, literatūros kritikais, rašytojais, pagal įvairias mainų programas išvažiuoti dalinių studijų į užsienio šalis, lankyti įvairius būrelius. Magistrantūros studijose pasigendu šiek tiek daugiau paskaitų ir šiuolaikiškesnio požiūrio į pačias studijas. Jas būtų galima patobulinti modernizuojant programą ir įvedant vadinamąsias dvigubų specialybių programas. Šiais metais sulaukėme studentų susidomėjimo naująja vokiečių filologijos ir švedų kalbos bakalauro studijų programa.

Vokiečių filologijos studijos šiuo metu ypač aktualios, kadangi jos, be jau minėtų dalykų, suteikia ir galimybę pasirinkti vertėjo specializaciją. Baigus vokiečių filologijos studijas galima stoti į vertimo studijų katedrą, kuri parengia labai gerus specialistus ir atveria galimybes dirbti vertėjais Europos Sąjungoje. Sėkmingas bendradarbiavimas su VU Teisės fakultetu leidžia mūsų studentams magistrantūroje studijuoti dalykinę teisės kalbą. Nevertėtų pamiršti, kad 2013 m. Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai ir vokiečių kalbos vertėjų poreikis tikrai išaugs.

Vokiečių kalba reikalinga turizmo srityje, kadangi į Lietuvą atvyksta vis daugiau vokiečių turistų, pastarųjų metų užsieniečių apsilankymo Lietuvoje statistikos duomenimis, jie nuolat užima antrąją vietą; be to, pastebimas vokiškai kalbančių gidų trūkumas. Baigę vokiečių filologijos studijas germanistai gali dirbti aukštosiose ar vidurinėse mokyklose, vertėjais, bendrų Vokietijo ir Lietuvos firmų atstovais, diplomatais, politikais ir pan. Štai dabartinis Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus taip pat baigė germanistikos studijas mūsų fakultete. Be kita ko, fakultete galima rasti įdomios papildomos veiklos – dalyvauti tarptautiniuose projektuose, vykti į Europos Parlamentą susitikti su vertėjais, dalyvauti Studentų atstovybės veikloje ir taip tobulinti turimus įgūdžius bei įgyti naujų. Taigi nišų esamiems ir būsimiems vokiečių filologams bei kitų specialybių studentams ir absolventams tikrai yra.

Minėjote, kad gana anksti apsisprendėte tapti mokytoju, tačiau dabar dėstote Vilniaus universiteto studentams šiuolaikinę vokiečių kalbą, vokiečių kalbos gramatiką ir psicholingvistikos įvadą. Papasakokite plačiau, kas paskatino rinktis akademinę karjerą universitete (stoti į doktorantūrą, dėstyti)?

Kaip minėjau, visada norėjau pedagoginio darbo. Prie minties, kad noriu ir galiu tapti universiteto dėstytoju, priėjau tik antrame kurse, kai po vienos vokiečių geografijos ir istorijos paskaitos tuometinis Vokiečių filologijos katedros vedėjas doc. Saulius Lapinskas paklausė, ar baigęs studijas nenorėčiau likti katedroje. Iš pradžių buvau šokiruotas, kadangi viskas buvo labai netikėta.

Pasakiau, kad bijau tokio atsakingo darbo, nesu tikras, ar sugebėsiu, bet turėjau maždaug dvejus trejus metus pasiruošti šiam iššūkiui. Paskutinę vasarą, prieš pradėdamas dirbti, jau nekantriai laukiau pirmosios darbo dienos, ir iki šiol man šis darbas neatsibosta, kiekvieną dieną į darbą einu kaip į šventę. Tikriausiai dėl galimybės dirbti pedagoginį darbą pasirinkau ir mokslininko kelią – šiuo metu rašau disertaciją „Gretinamosios leksikologijos metodika remiantis leksinio lauko „Reljefas“ analize“.

Ar pastebite esminių skirtumų tarp savo kartos ir dabartinių studentų, kuriems dėstote?

Dabar pastebiu glaudesnį dėstytojų ir studentų bendradarbiavimą ir bendravimą, studentai gauna daugiau praktinių užduočių, savarankiškai rengia pranešimus, referatus. Kai studentai turi galimybę patys ieškotis informacijos, ne tik ją gauti iš dėstytojo, tai juos paskatina labiau gilintis ir domėtis studijuojamu dalyku. Aišku, labai svarbus ir dėstytojo vaidmuo. Jei dalykas paskaitose yra tik atskaitomas, nereikia daug tikėtis ir iš studentų. Jei dėstytojas pats myli savo dalyką, sugeba su studentais bendrauti akademiniu lygmeniu kaip lygus su lygiais, įsiklausyti į jų pasiūlymus ir pastabas, studentų požiūris visai kitoks. Šiandien pastebiu daugiau iniciatyvių studentų, kurie patys siūlo, kaip gerinti paskaitas. Džiaugiuosi, kad dauguma mūsų katedros dėstytojų į tai atsižvelgia ir visa tai priima kaip konstruktyvius pasiūlymus, o ne kaip kritiką blogąja prasme.

Esate Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos narys, Lietuvos DAAD (Vokietijos akademinė draugijos iniciatyvinės grupės steigėjas. Kaip ir kodėl atėjote į šias organizacijas?

Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijoje mano dalyvavimas yra minimalus, bet jis man atneša naudos moksliniu požiūriu. Susirinkimuose galima pasiklausyti mokslinių pranešimų, padiskutuoti, pasikeisti moksline informacija ir susipažinti su kitais akademinės bendruomenės nariais.

Kadangi VU Filologijos fakulteto alumnų draugija dar tik steigiasi, daugiau papasakoti apie ją dar negaliu, bet iš parengiamosios veiklos ir bendravimo su VU Studentų atstovybės parlamento buvusiu pirmininku ir „Universitas Vilnensis“ buvusiu redaktoriumi Aleksandru Valentu, keliais buvusiais savo studentais pastebiu daug ženklų, kurie žada aktyvią ir prasmingą VU Filologijos fakulteto alumnų veiklą.

Dalyvavimas Lietuvos DAAD klubo veikloje man davė tikrai daug. Daugiausia galbūt moralinės naudos ir dvasinio pasitenkinimo. Būtent pagal DAAD programą 2001 metais pirmą kartą išvykau studijuoti į Vokietiją, vėliau gavau dar tris stipendijas. Dabar, jausdamas ir malonumą, ir pareigą atsidėkoti, vadovauju buvusių DAAD stipendininkų klubo veiklai. Tiek prof. Vaidoto Kažukausko, tiek klubo narių suteiktas pasitikėjimas atvėrė kelią naujoms iniciatyvoms ir savęs išbandymui. Pirmieji metai ir pirmi žingsniai buvo labai nedrąsūs, kadangi profesorių ir akademinės bendruomenės atstovų apsuptyje jaučiausi mažas. Tačiau kai pavyko įgyvendinti keletą sumanymų – suorganizuoti metinių seminarų, informacinių renginių, stovyklų, konkursų, atsirado pasitikėjimas savo jėgomis ir su kiekviena diena kyla vis daugiau naujų idėjų. Kasmet organizuojame metinius seminarus vis kitame Lietuvos universitete, glaudžiai bendradarbiaujame su Vokietijos ambasada, Goethe‘s institutu, DAAD informacijos centru Rygoje, rengiame vasaros stovyklas naujiesiems DAAD stipendininkams ir vyresniesiems klubo nariams. Dabar ketiname rengti teminius susitikimus, bendradarbiauti su Latvijos, Estijos, kitų šalių įvairių organizacijų mainų tarnyba) klubo pirmininkas, VU Filologijos fakulteto alumnų alumnais.

Kaip vertinate alumnų judėjimą, kokių prasmių jame įžvelgiate?

Vertinu teigiamai. Tai galimybė susitikti su tais žmonėmis, su kuriais tave kas nors sieja – studijos, aukštoji mokykla, kurioje praleidai didžiąją dalį gyvenimo, pasikeitimas bendrais prisiminimais, išgyvenimais, moksliniais laimėjimais, pažinimu, bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi su būsimais ir esamais studentais, būsimais alumnais, būdas patarti jiems ir atsakyti į klausimus, į kuriuos galbūt ne visada pats sulaukdavai atsakymų. Bendravimas su skirtingų krypčių viso universiteto absolventais teikia naudos asmeniniam tobulėjimui. Vien tarp VU Filologijos fakulteto absolventų yra daugybė vertėjų, rašytojų, kalbininkų, literatūrologų, diplomatų, politikų, dainininkų, o ką jau kalbėti apie visus Vilniaus universiteto alumnus. Alumnų draugijos leidžia lengviau prie jų prieiti, rasti kontaktą ir bendrauti su jais.

Disertacijos rašymas, paskaitų skaitymas, dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir įvairiose organizacijose – kaip viskam randate laiko?

Viską suspėti užtenka tiktai noro ir iniciatyvos – tada nesvarbu nei fizinės jėgos, nei galimybės laiko atžvilgiu. Kuo daugiau užsiėmimų, planų, minčių ir kuo teisingesnis prioritetų sudėliojimas – tuo daugiau koncentracijos, tuo lengviau planuoti laiką ir mėgautis savo veikla.