VU garbės daktaras Berlyno Humboldtų universiteto ir Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros instituto profesorius Jurijus Kuzmenko pasakoja apie savo karjerą, ryšius su Vilniaus universitetu ir dabartinius mokslinius tyrinėjimus.

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip mokslininko, kelias?

Mokiausi Leningrado universitete, Skandinavų filologijos katedroje, kurios vedėjas buvo Michailas Ivanovičius Steblin-Kamenskis – galima sakyti, vienas iš didžiausių skandinavistų pasaulyje ir apskritai žymus filologas. Šiuo atžvilgiu man pasisekė, mat turėjau gerą mokyklą.

Pirmoji mano studijuota kalba buvo švedų. Bet mokėmės šiek tiek ir danų, ir norvegų. Kai baigiau universitetą, Michailas Ivanovičius pakvietė mane į aspirantūrą Kalbotyros institute. Tuo laiku Chruščiovas kaip tik buvo grįžęs iš kelionės Skandinavijoje, priblokštas skandinavų laimėjimų, tada jis ir pasakė garsiąją savo frazę, kad tai pas juos – socializmas, o ne pas mus, Rusijoje. Kalbotyros institute teko dirbti su daugybe puikių mokslininkų, čia susiklostė mano mokslinių ieškojimų kryptys. Michailas Ivanovičius, tyrinėjęs skandinavų kalbų istorinę fonologiją, neįkyriai ir mane įtraukė į šią sritį. Jis niekada man nesakė tiesiogiai: „Tyrinėkite istorinę fonologiją“, bet taip ir išėjo, kad abi mano disertacijos – ir mokslų kandidato, ir mokslų daktaro – buvo iš istorinės fonologijos.

Kaip pakrypote į skandinavistiką? Ar tai buvo sąmoningas apsisprendimas, ar labiau atsitiktinumas?

Pasakysiu atvirai – tai buvo visiškai neįsisąmonintas dalykas. Sąmoningai pasirinkau tik filologinį išsimokslinimą. Mokyklą baigiau 1959 m. Į institutą patekau iš antro karto. Buvo didžiuliai konkursai į Filologijos fakultetą, po 20–25 žmones į vietą. Ketinau stoti į ką nors, kas susiję su filologija, nes tada, galima sakyti, mažumėlę prasivėrė Vakarų pasaulis, prasidėjo „chruščiovinis atšilimas“, atsirado daugybė naujų literatūros vertimų. Žinoma, tai buvo anaiptol ne tas pat, kas Gorbačiovo pertvarka, bet šiaip ar taip – akivaizdus pasikeitimas ir susidomėjimas Vakarais.

Norėjau įgyti filologinį išsimokslinimą kokioje nors su Vakarais susijusioje katedroje ir pasirinkau ispanų studijas. Na ir nuėjom su draugu paduoti dokumentų į ispanistiką. Kai pamatėm, kad ten konkursas – po 20 stojančiųjų į vieną vietą, nusprendėm, kad mums nėra ko vienam su kitu konkuruoti. Pasakiau jam: „Stok tu į ispanų, aš ką nors kita susirasiu.“

Štai taip – visiškai aklai – pasirinkau skandinavų studijas, mažai ką težinodamas apie Skandinaviją. Na, kaip visi: žinojau apie variagus, žinojau, kad Švedija – nuostabi šalis, nes tuo metu Švedija kaip tik tapo modeliu daugeliui kitų šalių Šiaurės kraštuose ir ne tik. Bet aš esu labai dėkingas šiam atsitiktinumui, nes pakliuvau į tokią nuostabią katedrą. Susidomėjau, įsitraukiau, ir štai visa tai iki pat dabar – mano sritis.

Šiais laikais atrodo savaime suprantamas dalykas, kai pas mus atvažiuoja dėstytojai, profesoriai iš Skandinavijos skaityti paskaitų ir mūsų studentai turi galimybę išvykti stažuotis į Skandinavijos universitetus. O kaip buvo Jūsų laikais?

Išvykti į Skandinaviją galimybių nebuvo jokių, visiškai. Nė kalbos būt negalėjo. Ir pas mus jokie dėstytojai ar profesoriai neatvažiuodavo. Tai buvo 7-asis dešimtmetis. Dėstoma buvo taip, kad dabar sunku net įsivaizduoti. Pagrindinė mokomoji medžiaga buvo 4-ojo dešimtmečio plokštelės, vadinamosios „stensilės“ – panašiai kaip dabar atšviestos kopijos, tokios mėlynos. Vadovėlių jokių nebuvo. Viską tiesiog parengdavo mūsų dėstytojai entuziastai, išspausdindavo mašinėle, paskui padaugindavo. Vos ne rankraščiai.

Bet užtat turėjom „gyvą“ švedą. Mums dėstė Andrejus Gustavovičius Gustafsonas – Anders Gustafsson, kitaip sakant. Jis buvo komunistas, 4-ajame dešimtmetyje pabėgo iš Švedijos, nors sunku tai net įsivaizduoti. Kaip įsitikinęs komunistas, jis pabėgo į Tarybų Sąjungą ir visą likusį gyvenimą pragyveno TSRS. Jis nebuvo profesionalus dėstytojas, netgi aukštojo išsilavinimo neturėjo, tačiau buvo gyvas švedas. Jį priėmė dirbti į universitetą. Ir jis mums dėstė. Žinoma, ne teorinius dalykus. Ir netgi praktinės gramatikos nedėstė. Dėstė namų skaitinius, kur reikėdavo ką nors perskaityti ir papasakoti. Sėdėdavo pusiau snausdamas, jam turbūt būdavo nuobodu klausytis visų tų baisių mūsų klaidų, mes gi buvom pirmakursiai, antrakursiai. Ir pusiau per miegus pataisydavo. Bet tai buvo tikra švedų kalba. Ir tie, kas norėjo, išmoko iš jo labai daug. O kas nenorėjo – tas visiškai nieko ir neišmoko. Jis nebuvo pedagogas, studentai patys turėjo iš jo traukti žinias. Bet vis dėlto tai buvo neeilinis dalykas, nes kitos katedros to neturėjo.

Pirmieji kontaktai su švedais atsirado tik tada, kai atsirado galimybė dirbti gidu „Inturiste“. Be abejo, atlyginimas buvo menkas, bet svarbiausia buvo galimybė bendrauti švediškai. Universitetinis išsilavinimas yra gerai, bet trūko gyvo, natūralaus bendravimo.

O kada pagaliau jau atsirado galimybė išvykti į Skandinaviją?

Na, iš tikrųjų 1992 m. su studentais iš Lietuvos, iš Vilniaus. Pirmoji švedų kalbos studentų grupė, kuriai aš dėsčiau berods teorinės gramatikos kursą, rengėsi keliauti į Švediją. Ir nuostabi mūsų švedų lektorė Karin Nordkvist netikėtai pakvietė ir mane. Čia, Lietuvoje, man sutvarkė ir vizą, ir visus kitus reikalus. Keliavom autobusu. Tai tikrai ir buvo mano pirmoji kelionė į Skandinaviją. Taigi Lietuva, Vilniaus universitetas, Skandinavistikos katedra, Erika Sausverde, Karin Nordkvist ir tie nuostabūs švedų filologijos studentai – kartu su jais ir įvyko mano pirmoji kelionė į Švediją.

Nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu, trunkantis štai jau tiek metų?

Turbūt nuo to, kad Erika Sausverde (VU Skandinavistikos centro vedėja) mokėsi pas mus Leningrade, Skandinavų studijų skyriuje, o aš ten tada kaip tik pradėjau dėstyti. Paskui aš iš universiteto buvau išmestas, bet ne iš Kalbotyros instituto. (Per savo kaip VU garbės daktaro kalbą J. Kuzmenko užsiminė, kad buvo išmestas iš universiteto, nes nesutiko bendradarbiauti su „viena labai galinga Tarybų Sąjungos organizacija“. – U. M.) Vėliau Erika Vilniuje ėmėsi organizuoti Skandinavistikos katedrą. Ji kreipėsi į kolegas Maskvoje, Sankt Peterburge, į mane ir į kolegas Skandinavijoje, kad būtų suorganizuota ekspertų komisija steigiant katedrą. Man regis, tada dar Lietuva net nebuvo nepriklausoma. Taigi su Skandinavistikos katedra bendradarbiauju nuo pat jos įkūrimo.

Tai buvo įdomus darbas. Buvo nemažai žmonių, tarp jų ir skandinavų mokslininkų, kurie norėjo dirbti čia lektoriais. Kaip vėliau pasirodė, pirmuosius lektorius pavyko parinkti labai tiksliai, jie visi buvo labai geri, ir aš taip pat po truputį čia pradėjau dėstyti. Pradžioje – rusiškai, o štai XXI a. jau teko nustoti dėstyti rusų kalba, nes studentai jos jau nebesupranta. Pastaraisiais metais daugiausia dėstau jau švedų kalba.

Šaunūs čia studentai, ir miestas puikus, ir katedra nuostabi. Ir tas bendradarbiavimas tęsis ir toliau, dabar, tapęs VU garbės daktaru, jaučiu, kad man reikės dar daugiau jėgų dėti plėtojant šį bendradarbiavimą.

Kokius mokslinius tyrimus vykdote pastaruoju metu?

Pastaraisiais metais daug tyrinėjau skandinavų kalbų ir samių kalbų kontaktus. Nors tai niekada nebuvo mano pagrindinė tyrimų tema, bet dar Rusijoje šia tema parašiau porą straipsnių. Vėliau, jau Vokietijoje, „Volkswagen Stiftung“ skyrė finansavimą Kolos pusiasalio samių kalbos tyrimams, dokumentacijai. Vykome ten į ekspediciją, o mano knyga apie samių ir skandinavų kalbų kontaktus pasirodė 2008–2009 m.

Šiuo metu labiau gilinuosi nebe į skandinavistiką, o į germanistiką. Senosios germanų kalbos, senieji germanai – tie dalykai, apie kuriuos skaičiau pranešimą. (J. Kuzmenko Vilniaus universitete skaitė pranešimą „Germanic People and their Neighbours. Linguistics, Archaeology and Genetics“. – U. M.) Iš pradžių tai buvo bendras projektas su archeologais, vėliau atsigręžiau dar ir į genetiką. Žinoma, nespecialistui tai sunku, bet tokiu bendru lygmeniu įmanoma. Lingvistui yra ko pasisemti iš genetikos. Ypač dabar, kai iššifruotas žmogaus genomas ir tomis žiniomis galima pasinaudoti tyrinėjant, kaip migravo žmonės. Ne kaip keliavo kalbos, bet kaip migravo tautos – tų kalbų vartotojai. Tai puiki atspirtis istorijos tyrimams.

Tokia yra mano pagrindinė naujausia tyrimų kryptis. Bet, žinoma, užsiimu ir kitais darbais. Niekada nebūna taip, kad apsiribotum viena vienintele tema. Paprastai žmogus ilsiesi užsiimdamas kuo nors kitu, kitomis mokslinėmis problemomis. Kai pavargstu nuo straipsnių apie genetiką, imuosi ko nors kito.

Ar galite išskirti kokį vieną projektą, kuris Jums pačiam atrodo svarbiausias?

Labai sunku pačiam vertinti savo indėlį į mokslą. Tiesiog neįmanoma. Dažnai nutinka taip, kad tai, ką pats laikai svarbiausiu dalyku, iš tiesų pasirodo esą niekai. O kažkoks menkniekis, žiūrėk, pasirodys pats svarbiausias tavo kūrybinėje ir mokslinėje veikloje. Bet, aišku, žmogus vis tiek bandai save įvertinti, ir man atrodo, kad tai samių ir skandinavų kalbų kontaktai, ypač – samių kalbų įtaka skandinavų kalboms (apie tai anksčiau beveik niekas nerašė, būdavo rašoma tik apie priešingos krypties poveikį). Galbūt ne visu šimtu procentų viskas yra taip, kaip aprašiau, bet iš esmės tai naujas požiūrio taškas, nauja interpretacija, kuri kelia diskusijas, verčia pateikti naujus argumentus.

Dėkoju už pokalbį. Norėčiau palinkėti Jums kuo didžiausios sėkmės Jūsų moksliniame darbe ir bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu.