Skiriant literatūros premijas, be konjunktūros, visuomet nemenką vaidmenį vaidina subjektyvumas. Juk geros literatūros principai, anot literatūrologo Roberto Rathburno, ne taip tvirtai sukalti ir aiškūs kaip, sakykime, termodinamikos. Visų pirma, jie priklauso psichologijos sferai, o ne fizikos; o tokie principai, kaip žinoma, labai jau pažeidžiami, ypač kai jie randasi iš intuicijos ir introspekcijos, o ne iš eksperimentų. Taip pat jie priklauso nuo rašytojų tikslų, siekių ir skaitytojų skonio, o žmonių siekiai ir skoniai, kaip žinia, labai nevienodi.

Šių metų Nobelio komiteto sprendimas stulbina dviem aspektais: pirma, Nobelio premija komitetas apdovanojo rašytoją, kurios kūryba nerėksminga, neskandalinga, kaip jau yra buvę, subtili ir jau tikrai nepribloškia skaitytojo ypatingom literatūrinėm inovacijom ar pornografijos doze. Alice Munro pavardė apskritai nedažnai mirgėjo Vakarų literatūrinėje spaudoje. Atrodo, jeigu jau reikėjo apdovanoti Kanados rašytoją, tai kodėl ne Kanados literatūros ikoną Margaret Atwood, kuri visuomet ir jau seniai blizgėjo ir blizga šios literatūros olimpe? Kodėl apdovanota tris dukras auginusi ir tyliai rašiusi knygyno savininkė? Ir kodėl už novelistiką? Nejaugi pasaulyje nebeliko gerų romanistų? Juk novelės žanras šiandien visiškai nepopuliarus tarp leidėjų, nes jis nekomercinis: skaitytojai geriau ir mieliau perka romaną, kurį galėtų pasiimti į lėktuvą skrisdami atostogų. Vakaruose, kaip man tvirtino kolegos literatūrologai, joks jaunas rašytojas nė nemėgins pradėti savo karjeros nuo novelistikos, nes joks leidėjas neleis pirmosios knygos – novelių rinkinio. Tik išgarsėjus romanais galima rizikuoti išleisti novelių knygą. O štai Nobelio komitetas ėmė ir atkreipė dėmesį į kuklią autorę, rašančią delikačias psichologines noveles, galbūt norėdamas pasiųsti signalą skaitytojams, rašytojams ir leidėjams, kad laikas vėl atsigręžti į novelės žanrą, kuris buvo toks populiarus XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje.

A. Munro pirmąjį novelių rinkinį „Laimingųjų šešėlių šokis“ išleido 1968 m., o 1971 m. – savo žymiausią kūrinį „Merginų ir moterų gyvenimai“. Jos realistinės novelės fiksuoja įvairias psichologines žmogaus būsenas – tai tarsi mažo Kanados miestelio gyvenimo, ir ypač moterų gyvenimo, akimirkos, sustabdytos laike. Psichologiškai niuansuotos, persunktos ironija rinkinio „Meilės progresas“ (1986) novelės. Jos pasakoja skausmingas istorijas apie meilę ir praradimus, šeimos iširimą, partnerio praradimą dėl mirties ar skyrybų, artėjančią senatvę ir rezignaciją. A. Munro kūryboje akcentuojama, kokia nepatikima žmogaus atmintis, nes personažai sąmoningai kuria tokius savo prisiminimus, kurie neretai visiškai prieštarauja faktams ir tikriems įvykiams. Apbendrinant galima teigti, kad A. Munro kūrybos tematika ir problematika universali, bendražmogiška, neapribota nei laiko, nei geografijos, ji nepalieka abejingų ir, kad ir kur gyventum, kiekvieną priverčia susimąstyti apie žmogaus gyvenimą ir egzistencines dilemas.