241-uosius metus skaičiuojančio Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto istorijoje dešimtmetis yra tik didelės dėlionės dalelė, parodanti, kaip keitėsi ir kuo gyveno viena ar kita medikų karta. Tuo tarpu dešimt metų žmogaus gyvenime yra solidus laiko tarpas. Būtent tiek Medicinos fakultetui vadovavo trisdešimt ketvirtasis dekanas. Norėdami sužinoti, kokie svarbiausi pokyčiai pastarąjį dešimtmetį vyko fakultete, kokius iššūkius teko įveikti jo vadovui, kur jis semdavosi jėgų, į ką iškeistų bet kokias supergalias ir ko palinkėtų savo įpėdiniui, skaitykite interviu su kadenciją baigiančiu dekanu prof. Algirdu Utkumi.
Profesoriau, baigiasi antra Jūsų, kaip dekano, kadencija VU Medicinos fakultete. Kaip fakultetas keitėsi per Jūsų vadovavimo metus?
Tie 10 metų – ilgas laiko tarpas. Pokyčių buvo daug ir įvairių. Už visas gerąsias permainas esu dėkingas savo artimiausiai komandai, tik dirbant kartu pavyko įgyvendinti išsikeltus uždavinius ir tikslus. Pirmiausia noriu pasidžiaugti labai ryžtingu proveržiu studijų srityje, kasmet vis stiprėjančia ir augančia tarptautinių studentų programa. Tai yra viena iš didžiausių mūsų fakulteto stiprybių, kuri reikalauja visapusiško įsitraukimo ir nuoseklaus darbo. Žinoma, tai ne vieno asmens, bet visos komandos darbo rezultatas, kuriuo pagrįstai galime didžiuotis. Pradėjome atsargiai, priimdami vos keletą studentų į medicinos ir odontologijos studijų programas, kasmet po truputį augome. Drįstu sakyti, kad augome ne tik studentų skaičiumi, bet ir tobulėjome patys. Dėstymas anglų kalba, tarpkultūriškumo specifika, bendravimas su kitų kultūrų žmonėmis labai naudingas mūsų pačių bendruomenei.
Kitas svarbus akcentas – naujų studijų programų diegimas. Po daugelio metų vėl atsirado farmacijos vientisųjų studijų programa, buvo atgaivintos slaugos bakalauro ir magistrantūros programos, atsirado naujos magistrantūros programos – sistemų biologija, medicinos genetika, medicinos biologija, menų terapija. Programų plėtra ne tik džiugina, bet ir stiprina Medicinos fakultetą. Daro jį konkurencingą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Trečias dalykas, kurį norėčiau paminėti – struktūrinė plėtra. Žinoma, šiuo metu labiausiai matomas yra naujo Mokslo centro pastato statybų projektas. Iki statybų pradžios buvo nueitas ilgas kelias, kuris pareikalavo tikrai daug pastangų. Nuo pradinės tokio centro atsiradimo idėjos praėjo daug laiko, per kurį buvo sutelktos milžiniškos pastangos norint įtikinti valdžios institucijas, gauti finansavimą ir pradėti darbus. Juokais sakau, kad šį projektą būtų galima pavadinti šimtmečio statyba. Be abejo, per tuos 10 metų fakultetas labai pasikeitė, išaugo. Buvo įsisavinta didelė dalis buvusio Gamtos fakulteto patalpų, viskas suremontuota, įveiklinta. Buvo įrengta nauja, moderni biblioteka mūsų fakulteto studentams. Neseniai užbaigtos įrengti patalpos Akademijos gatvėje, kur įsikūrė slaugos, reabilitacijos, optometrijos užsiėmimų klasės ir auditorijos. Visa tai atsiranda tik didžiuliu darbu ir pastangomis, o rezultatas pagerina tiek studentų, tiek dėstytojų, darbuotojų veiklos kokybę.
Žinoma, kokybę gerina ne tiek patalpos, kiek jose dirbantys žmonės. Personalo srityje pokyčių taip pat buvo. Atsižvelgiant į studijų programų plėtrą ir atliepiant studentų skaičiaus augimą, didėjo Studijų skyrius. Prie jo prisijungė rezidentūros studijų specialistės, atsirado studijų konsultantės. Taip pat buvo įkurti du nauji – Mokslo ir inovacijų bei Komunikacijos – skyriai, Doktorantūros mokykla. Visos šios permainos stiprino fakultetą ir sukūrė jį tokį, kokį matome šiandien.
Dekano pareigas ėjote 2 kadencijas. Ar galėtumėte palyginti jas tarpusavyje? Lengviau buvo pradėti ar tęsti darbus?
Pirmoji kadencija, ko gero, buvo sudėtingesnė, kadangi labai daug dalykų teko daryti pirmą kartą. Reikia laiko, kol supranti, kaip veikia tam tikri procesai, perpranti situaciją fakultete, susipažįsti su bendruomene, bendruomenė susipažįsta su tavimi. Pirmieji metai buvo labiau pažintiniai, skirti susivokti, suburti komandą. Pasakyti, kuri kadencija buvo lengvesnė ar sunkesnė, negaliu, nes jos abi pareikalavo nemažai iššūkių. Jos tiesiog buvo skirtingos. Bet drąsiai galiu teigti, kad visu laikotarpiu aplinkui esanti komanda dirbo puikiai. Ir galiu tik pasikartoti, kad nėra nuopelnų, kuriuos galėčiau prisiimti vienas. Viskas buvo atlikta tik bendru darbu ir kolegiška partneryste.
VU Medicinos fakultetas
Paminėjote iššūkius – ar dažnai tekdavo su jais susidurti? Kurie iš jų pareikalavo daugiausia laiko, jėgų ir kitų resursų?
Ko gero, daugiausia pareikalavo Mokslo centro projektas. Buvo skirta tikrai daug pastangų siekiant įtikinti tuometinę Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę šio projekto reikalingumu ir prasmingumu. Teko pasistengti įrodant, kad toks centras reikalingas fundamentiniams tyrimams plėtoti, o jie itin reikšmingi ir reikalingi tiek moksle, tiek praktikoje. Akimirka, kai pagaliau buvo gautas leidimas Mokslo centro statybai, man yra tikrai įsimintina, labai laukiu, kada vizija pavirs realybe.
Dekane, o kaip įsivaizduojate Medicinos fakultetą dar po dešimtmečio? Kokių pokyčių lauktumėte?
Manau, kad per ateinančius 10 metų fakultetas turėtų dar labiau sustiprėti. Tikiuosi, kad atsiras ir naujų studijų programų, kurios atitiks to laiko dvasią ir poreikius. Taip pat, manau, laukia studijų proceso modernizavimas, veiklos šia kryptimi jau yra pradėtos ir įgauna pagreitį. Manau, per dešimtmetį pavyks įgyvendinti visus šiandien išsikeltus tikslus, pakeisti pedagoginio proceso paradigmą. Na, ir tikiuosi, kad turėsime ne tik pastatytą, bet ir įveiklintą Mokslo centrą, kuris vykdys konkurencingus mokslinius projektus ir bus žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Paminėjote naujas studijų programas. Ar šiandien galėtumėte spėti – kokios tai galėtų būti programos?
Sunku, žinoma, atsakyti konkrečiai. Bet, ko gero, tai galėtų būti programos, susijusios su dirbtinio intelekto taikymu medicinoje, tai, kas šiandien yra itin aktualu pasaulyje ir link ko yra einama daugelyje sričių. Manau, greitai ir čia, Lietuvoje, turėsime plačias dirbtinio intelekto pritaikymo galimybes. Todėl šia linkme reikės keisti esamas programas arba, kaip ir minėjau, diegti naujas.
Eidamas VU Medicinos fakulteto dekano pareigas taip pat vadovavote Biomedicinos mokslų instituto Žmogaus ir medicininės genetikos katedrai, VU ligoninės Santaros klinikų Medicininės genetikos centrui. Pernai buvote paskirtas Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininku. Kokia supergalia Jums praverstų, siekiant suderinti tiek pareigų?
Supergalios gal ir nereikia, tik labai norėčiau, kad para turėtų daugiau valandų, bent 30 būtų neblogai. Šiandien teigiama, kad žemė vis greičiau sukasi aplink savo ašį, galbūt kada nors diena ir pailgės (šypteli), tuomet atsiras daugiau laiko įvairiems darbams. Bet iš tikrųjų, teisingai planuojant, visas veiklas galima suderinti. Žinoma, kaip jau minėjau, labai svarbu komanda, kuri yra šalia, nes būtent pasitariant, pasitikint ir pasidalinant darbus su artimiausiais bendražygiais galima padaryti daugiau, negu įsivaizduoji. Vienam žmogui šiandieniniame pasaulyje ką nors padaryti yra labai sudėtinga. Visur ir visada reikalingas komandinis darbas. Džiaugiuosi, kad šalia turėjau komandą, su kuria nebuvo neįveikiamų darbų.
O kas labiausiai įkvėpdavo, pastiprindavo vadovavimo metais? Iš kur semiatės jėgų?
Sudėtingas klausimas… Kas įkvepia, kas palaiko – tai, dar kartą pasikartosiu, komanda. Šalia dirbantys žmonės neabejotinai yra vienas iš svarbiausių atramos stulpų. Labai geras jausmas, kai gali pasitikėti šalia esančiais kolegomis, pavesti tam tikras užduotis, kartu atlikti darbus. Žinoma, čia labai svarbi ir šeima, kuri iš dalies nukenčia todėl, kad save kasdien išdalini įvairioms veikloms, bet kartu visada palaiko ir sustiprina. Ko gero, svarbios ir asmeninės savybės, kurios žmogui padeda įveikti įvairius sunkumus. Taigi, atsakant apibendrintai, įkvėpimo semiuosi iš komandos, pastiprinimo – iš artimųjų, o visų jų palaikymas suteikia man jėgų.
Prof. Algirdas Utkus
Paminėjote, kad asmeninės savybės taip pat labai svarbios. Ar galėtumėte įvardinti tris, Jūsų nuomone, stipriausias savo savybes?
Na (juokiasi), ko gero, apie tai lengviau būtų spręsti kitiems… Pačiam visada yra labai sudėtinga įsivertinti. Bet sakyčiau, kad tai galėtų būti pasitikėjimas žmonėmis, atlaidumas ir tikslo siekimas. Tai turbūt tie trys pagrindiniai dalykai, kurie man padeda šiame gyvenime ir visose veiklose.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką sau, kaip dar pirmąją kadenciją pradedančiam dekanui, patartumėte? Dėl ko galbūt save perspėtumėte?
Patarčiau kuo greičiau susiformuoti savo komandą. Kaip matote, beveik kiekviename atsakyme miniu komandą. Turbūt kitaip negali būti, nes tokiame darbe būtent ji ir yra svarbiausia. Dekano pozicija nėra vieno žmogaus sprendimai. Dekanas nėra kažkokia institucija, o tik žmogus. Taip, galutinė atsakomybė už sprendimus tenka dekanui, tačiau kelias, kuriuo ateinama iki tam tikrų pokyčių, įžvalgų, sprendimų – tai jau komandos darbas. Kai šalia dirba nuoširdūs, talentingi, savo darbą išmanantys žmonės, tą atsakomybę prisiimti nėra sunku. Ir naujajam dekanui ar dekanei norėčiau palinkėti iš karto pasirinkti į savo komandą tokius žmones, su kuriais būtų gera kartu dirbti ir kuriais galėtų pasitikėti.
Ko dar norėtumėte palinkėti naujajam dekanui?
Dar norėčiau palinkėti būti vienodai teisingam visiems bendruomenės nariams. Manau, tai viena svarbiausių vadovo pareigų. Negali žmonių atžvilgiu taikyti kažkokių prioritetų, nes tai iš karto jaučiama. Būdamas dekanu, būdamas didelės institucijos vadovu, turi vienodai priimti visus bendruomenės narius, nepriklausomai nuo jų asmeninių savybių, požiūrio, įpročių. Tikrai visada buvo, yra ir bus ne tik palaikančių, bet ir kritikuojančių ar net smerkiančių. Bet jie visi yra bendruomenės nariai, žmonės, su kuriais privalu bendrauti, tam tikra prasme – šeima.
Kuo šiuo metu gyvenate, kokių ateities planų turite?
Pasibaigus dekano kadencijai laukia darbai, kuriems ilgą laiką galėjau skirti mažiau dėmesio. Esu ir Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas, ir VU ligoninės Santaros klinikų Medicininės genetikos centro vadovas, taigi tikrai daugiau laiko bus galima skirti mokslinei, klinikinei ir pedagoginei veiklai. Kita vertus, esu Nacionalinės sveikatos tarnybos pirmininkas, todėl neabejotinai daugiau laiko skirsiu ir sveikatos politikos klausimams, kurie yra labai svarbūs ir susiję su specialistų rengimu. Šios veiklos manęs neatitolins, išliksiu šalia visų tų klausimų ir problemų, kurios yra aktualios Medicinos fakultetui.
Kaip pats minėjote, esate ir vadovas, ir dėstytojas, ir mokslininkas, ir gydytojas, ir pirmininkas… Kuri iš visų šių veiklų Jums pačiam yra mieliausia širdžiai?
Atsakydamas vienareikšmiškai, prioritetizuočiau vieną sritį… Negaliu to padaryti, nes visos veiklos sudaro visumą. Visos mano veiklos sritys papildo viena kitą, todėl negalėčiau išskirti kažkurios vienos mieliausios ar nemieliausios (šypteli). Veiklų kaita yra naudinga ir manau, kad tai padeda išvengti monotonijos, išsekimo. Kai yra veiklų kaita, jos viena kitą papildo ir atrodo, kad nuo vienos lyg ir pavargsti, bet pereini prie kitos – ir atsigauni. Man visos veiklos yra svarbios ir mielos, todėl tikrai negaliu išskirti nė vienos.
Netrukus viena iš veiklų – vadovavimas fakultetui – jau baigsis. Kaip manote, ko labiausiai pasigesite?
Kol kas dar sunku pasakyti, paklauskite bent po keleto mėnesių (šypsosi). Be abejo, atitolsiu nuo fakulteto administravimo klausimų, žmonių, su kuriais matydavausi kiekvieną dieną… matyt, to ir pasigesiu.
Kokie yra trys dalykai, kuriuos padarysite vos užvėręs dekanato duris?
Žmonės sako, kad reikia išsimiegoti. Bet aš nejaučiu miego stygiaus… Taigi tas atkrinta. Atostogų išeiti? Irgi neplanuoju. Laukia pedagoginė ir mokslinė veikla, visos kitos veiklos, tad nėra kada sustoti. Dekano kadencijos pabaigą vertinu kaip natūralų gyvenimo virsmą, todėl kažkaip ypatingai to sureikšminti neplanuoju. Dažnai būna taip, kad pabaiga reiškia kažko naujo pradžią. Tad labiausiai norėčiau tiesiog nuoširdžiai padėkoti savo komandai, kolegoms ir kolegėms, kurie per šį dešimtmetį dirbo kartu.
Komentarų nėra. Būk pirmas!