Kūčios ir Kalėdos – senovinė šventė. Tą jaučiame visi – juk niekas šiais laikais nebesugalvotų puošti namus eglių šakomis, kloti po staltiese šieną, spėti ateitį iš vaškinės žvakės arba valgyti keisto skonio avižų kisielių. Kūčių ir Kalėdų tradicijos – tai senovės ritualų, tikėjimų ir burtų atgarsiai mūsų laikais, skirti padėti žmogui atsiskirti nuo kasdienybės ir pereiti į mitinį laiką, pabaigti senus darbus ir sulaukti naujų metų.

Kalėdos – taškas amžiname metų rate

Visų tradicinių švenčių ištakos slypi gamtos ritmuose. Šventės – tai ypatingų gamtos virsmų įprasminimas ritualais. Kiekviena šventė žymėdavo metų rato sukimąsi, tad tradicinių visuomenių žmogui tai reikšdavo ir naujų darbų pradžią, naujo būvio atėjimą.

Kalėdos – viena iš svarbiausių metų švenčių, kai gamtoje vyksta ypatingi virsmai. Tai ne tik trumpiausia metų diena, bet ir saulėgrįža. Nuo šio taško naktys pamažu ima trumpėti, o dienos ilgėja ir saulė vis ilgiau kybo danguje. „Tai yra virsmo laikas. Visų pirma gamtoje yra daug pasikeitimų. Šita šventė yra trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Ir saulė po minutę pradeda vis ilgiau būti danguje, o žmogus nori, kad ta saulė grįžtų“, – užsimena Vilniaus universiteto profesorė etnolingvistė Birutė Jasiūnaitė. Etnologų manymu, Kalėdos pradėtos švęsti gerokai anksčiau, nei atsirado krikščionybė, todėl jos nėra, kaip dabar dažniausiai manoma, vien tik krikščioniška šventė.

Senovės lietuviams saulė reiškė ne tik džiuginančią šilumą. Žmonės suvokė saulės svarbą kiekvienos gyvos būtybės išlikimui – be jos neuždera derlius, neželia žolė, nebūna kuo šerti gyvulių. Žiema mitinėje žmogaus sąmonėje buvo laikoma stagnacijos tašku ir mirties laiku, kai žemės gyvybė tarsi numiršta, kad pavasarį vėl atgytų. Šios mirties priežastimi buvo laikomas saulės dingimas. Kai kurių tautų mitai pasakoja, kad saulę nusinešęs velnias arba prarijęs vilkas, o tą blogio įsikūnijimą turi nugalėti herojus, kuriam žmonės padeda laikydamiesi įvairių draudimų, pasninkaudami, atlikdami ritualus.

Lietuvių herojus, išvaduojantis saulę, yra elnias devyniaragis. Kalėdų laukimo dainose elnias devyniaragis, atnešantis saulę ant savo ragų, minimas labai dažnai. VU profesorė etnolingvistė B. Jasiūnaitė teigia, kad lietuvių liaudis yra išsaugojusi ir daugiau dainų su kalėdiniu siužetu. Kartais šiose dainose personifikuojamos ir pačios Kalėdos, jos vaizduojamos važiuojančios geležų ratais, su šilkų botagais.

Svarbiausias ritualas – bendras valgymas

Svarbiausias Kūčių vakaro ritualas – bendra vakarienė belaukiant Kalėdų. Profesorė B. Jasiūnaitė teigia, kad per Kūčias bendrai vakarieniaujama ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais. „Kūčios yra šeimynos šventė. Susirenka visi žmonės, dažniausiai pas tėvelius prie stalo. Kai prie stalo susirenka, atsimena visada žmones, kurių nėra – šiais laikais emigravusių daug, mirusių. Visada tokių atsirasdavo, juk šeimos buvo didžiulės. Ir štai šitam šeimos nariui, kurio nėra, padeda lėkštę, kokį nors šaukštelį, ir taip tikima, kad tas žmogus vakarieniauja kartu“, – sako profesorė. Jos nuomone, mirtis to meto žmonių gyvenime buvo dažna ir natūraliai priimama, todėl protėvių kultas buvo svarbi Kūčių šventimo dalis, mus pasiekusi dar iš senųjų tikėjimų.

Kūčių stalo paruošimas taip pat apipintas įvairiais tikėjimais. Pirmiausia ant stalo dedami ritualiniai valgiai. „Ta proga yra pasninkaujama. Mėsytės ir pieno negalima, taip pat ir negeriama alkoholio. Pirmas daiktas ant stalo yra kalėdaičiai. Vadina juos įvairiai – plotkos, plotkeliai, kai kurie sako blyneliai. Tą kalėdaitį deda vidurin stalo. Dar ant stalo šieno reikia padėt – smulkaus gražaus šienuko atneša krepšely, paskeidžia tą šienuką, tada baltą staltiesę, tada jau vidurin stalo plotkai tie dedami. Kokie yra tie kūčių valgiai? Na visų pirma tie kūčiukai, arba šližikai. Kūčiukų tešlytė paprasta, jie valgomi su aguonų pienu. Kad gautum aguonų pieną aguonas reikia sutrinti su grūstuvu. Tuo aguonpieniu užpila kūčiukus“, – pasakoja B. Jasiūnaitė.

Vienas iš įdomiausių Kūčių patiekalų yra įvairių grūdų košė, kuri vadinama kūčia. Nuo šios košės ir kilęs šventės pavadinimas. Į kūčią sumaišydavo įvairius grūdus, saldindavo medumi ir paskanindavo aguonomis. Ši košė – tai auka už gerą derlių. „Kūčia, arba slaviškai kutja, yra mišri košė, išvirta iš visokių grūdų: kviečių, miežių, žirnių, avižų, kiti deda dar aguonų, medaus. Tos košės vardu vadinasi šita šventė. Kūčią, jei jos lieka, išdalina vėliau gyvuliukams, iš kūčios įvairiai buria“, – teigė profesorė B. Jasiūnaitė.

Kūčių vakarą labai svarbūs ir žuvies patiekalai. Profesorė etnolingvistė B. Jasiūnaitė pasakoja, kad net būta įvairių tikėjimų, nelaimėmis grasinančių tiems, kurie tą vakarą nevalgo žuvies: „Yra net toks posakis žemaitiškas: kas nevalgys un vakara silkės ar žuvies, ton vasarą vabala sukapuos. Vadinasi, puls visokios muses, uodai. Tai jau tą vakarą žiūrėkit, bent kąsniuką žuvies suvalgykit.“ Kūčių metu taip pat valgydavo tradicinius lietuviškus valgius – šiupinį, grybus, įvairias košes ir sriubas.

Kūčių vakarienė prasidėdavo užtekėjus Vakarei žvaigždei. „Dar yra paprotys, kad šita vakarienė prasideda tam tikru laiku. Ligi kūčių žmonės tą dieną nieko nevalgė. O paskui žiūri į dangų, kada užteka žvaigždutė, ir tada prie to stalo jau eina“, – pasakojo profesorė B. Jasiūnaitė.

Kalėdų naktį – stebuklai ir burtai                                                

Kalėdų naktis ypatinga. Tai mitinis laikas, kai šis pasaulis susilieja su anapusiniu, įprastos realybės taisyklės nustoja veikusios ir prasideda stebuklai. Kūčių naktį žmonės burdavo, mindavo mįsles, pasakodavo pasakas ir įvairias istorijas.

Kaip teigia etnolingvistė B. Jasiūnaitė, burdavo tą naktį daugiausia jaunimas, todėl ir burtai susiję su jaunų žmonių viltimis – tai daugiausia vedybiniai burtai. „Yra vadinamieji burtai. Burtai tą vakarą labai yra populiarūs. Populiariausi yra vedybiniai burtai. Reikia, pavyzdžiui, išbėgus tą vakarą iš trobos klausyt, iš kur šunys loja. Iš tos pusės atvažiuos piršliai“, – burto pavyzdį pateikia profesorė. Meilės burtų – daugybė ir įvairių. Kaip teigia pašnekovė, galima ir glėbyje atneštas malkas skaičiuoti ir žiūrėti, ar išeina lyginis skaičius, galima ir tvoros stipinus apglėbus ieškoti poros. Kai kurie jaunuoliai eidavo į tvartą vištų gaudyti. Jei mergina sugaudavo vištą, tai liks netekėjusi, o jei gaidį – ištekės dar tais pačiais metais.

Tačiau pasakojimų apie tą naktį yra ir šiurpesnių. „Yra toks gražus tikėjimas, kad tą vakarą šneka gyvuliai. Bet šitos šnekos klausytis yra pavojinga. Dažniausiai pasakojama, kaip gaspadorius išgirsta tvarte gyvulius kalbant, kad jis rytoj mirsiąs – taip ir įvyksta“, – apie pavojus vaikantis stebuklų pasakoja profesorė B. Jasiūnaitė.

Kūčių naktį neatsargūs nuotykių ieškotojai gali susidurti su mitinėmis būtybėmis, o šie susidūrimai gali atnešti net mirtį, todėl Kūčių vakarą patariama leisti su šeima, meldžiantis ir valgant vakarienę.