Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros mokslo darbuotojas dr. Robertas Povilaitis jau keletą metų aktyviai dalyvauja įgyvendinant kampaniją „Be patyčių“. Nutarėme pakalbinti psichologą ir sužinoti  daugiau apie psichologo profesiją, apie Lietuvos vaikų psichikos sveikatą.

Jau keletą metų dirbate su patyčių prevencija mokyklose. Kiek metų vyksta ši kampanija?

„Vaikų linijoje“ kampaniją „Be patyčių“ pradėjome 2004 m. 2007–2008 m. patyčių problemą pradėjo pripažinti ir valdžios institucijos. Dabar jau gal penkerius metus mokyklose ir darželiuose diegiamos įvairios programos, patyčių problema įtraukta į Vyriausybės programas, švietimo strategiją. Iki tol problema nebuvo tiek matoma ir suvokta, nors tyrimai atskleidė liūdną vaizdą. Žinau, kad tyrimai rodo, jog situacija pradeda gerėti. Gal nepavyks padaryti taip, kad patyčių visai neliktų, bet einame teisinga kryptimi.

Tarptautinė moksleivių sveikatos ir gyvensenos studija (angl. Health Behaviourin School Aged Children), kurioje nuo 1994 m. dalyvauja Lietuva, rodo teigiamus pokyčius. Pirmuose vertinimuose tarp visų tyrime dalyvavusių šalių Lietuvoje buvo daugiausia vaikų, kurie patirdavo patyčias ir tyčiodavosi iš kitų. Paskutiniuose vertinimuose situacija pradėjo gerėti ir pradėjo mažėti patyčias patiriančių ir besityčiojančių vaikų. Tai galime aiškinti tuo, kad visuomenė tapo pastabesnė, nepakantesnė vykstančioms patyčioms, daug daugiau kalbama apie šią problemą, vis daugiau mokyklų ir darželių aktyviai įsitraukia į patyčių prevenciją, diegiamos įrodymais pagrįstos psichikos sveikatos stiprinimo ir patyčių prevencijos programos. Tai, kad problema tapo labiau matoma ir labiau apie ją kalbama, nereiškia, kad patyčių daugėja, o tai kartais tenka išgirsti iš žmonių.

O kaip darbas „Vaikų linijoje“? Esate viešosios įstaigos „Vaikų linija“ vadovas. Ar sunku rasti savanorių?

„Vaikų linija“ – tai didelis būrys šaunių žmonių – savanorių ir kolegų. Iš viso jų yra per šimtą, Vilniuje – apie 60. Su dabartiniais resursais per metus atsiliepiame į apie 150 000 skambučių, tačiau mums bandoma paskambinti maždaug 4 mln. kartų! Tai milžiniška lavina skambučių. Kadangi mūsų galimybės atsiliepti daug mažesnės, mums tikrai reikėtų daug daugiau savanorių, kad galėtume atsiliepti į daugiau skambučių, laiškų, klausimų. O norint turėti daugiau savanorių, reikia turėti daugiau su jais dirbančių žmonių, daugiau telefono linijų, daugiau vietos. Paskutinius keletą metų mes po truputį didiname pagalbos galimybes, didiname vienu metu dirbančių linijų skaičių, nors iš tiesų jį reikėtų padidinti keletą kartų, norint atsiliepti į esamą poreikį. Tokia situacija būtų nelabai įmanoma verslo sektoriuje. Įsivaizduokime, kad į verslo įmonę bandytų paskambinti daugybė žmonių, tada tam, kad atsilieptų į tuos skambučius, būtų įdarbinta tiek žmonių, kiek reikia, nes suaugę žmonės susimokės už teikiamą paslaugą. O mūsų situacija kitokia: kadangi laikomės principo, kad vaikai turi gauti pagalbą nemokamai, turime nuolatos ieškoti, kas galėtų tokią paslaugą finansuoti.

Ar atliekate ir kokius nors tyrimus, susijusius su „Vaikų linijos“ tema?

Prieš keletą metų Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikome tyrimą apie neigiamą vaikystės patirtį. Pagal standartinę metodiką klausinėjome jaunų žmonių, ką jie vaikystėje patyrė. Vertinome apie 10 neigiamų patirčių. Apie du trečdalius jaunų žmonių buvo turėję vieną ar kelias neigiamas patirtis: ar tai būtų pačių patirta prievarta, ar tėvų ar kitų šeimos narių problemos – piktnaudžiavimas alkoholiu, stebėtas smurtas prieš motiną, psichikos sutrikimai ar savižudybės, skyrybos. Dalies tokių patirčių galima išvengti – pvz., prievartos tikrai gali būti mažiau. Kaip pasiekti, kad vaikai augtų kuo saugesni ir suaugę kuo mažiau juos skriaustų?

Anksčiau buvo tradicija bausti vaikus. Juk net sakoma, kad už vieną muštą duoda du nemuštus. Gal apsaugojus vaikystėje vėliau bus sunkiau įveikti problemas?

Vaikystėje ypač svarbu netraumuoti vaiko. Juk dabar daug dėmesio skiriama pastatų saugumui. Sakyčiau, kad vaikystė yra žmogaus gyvenimo pamatas. Kai vaikystėje susikrauna keletas neigiamų patirčių, tai padidina riziką įvairioms problemoms atsirasti vėlesniame amžiuje. Yra įrodyta, kad rizika išlieka net po 50 metų. Mūsų tyrimo Lietuvoje duomenimis, keturias ar daugiau neigiamų patirčių turėję jauni žmonės 13 kartų dažniau bandė žudytis nei tie, kurie neturėjo tokių neigiamų patirčių. Kaip sakė Vincentas J. Felitti (2002), vienas pagrindinių neigiamos vaikystės patirties JAV tyrėjų, neigiama vaikystės patirtis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės sveikatą ir socialinę gerovę.

Kaip buvo sovietmečiu? Gal socialiniai, politiniai  pokyčiai sustiprino neigiamas problemas?

Patį patyčių terminą naudojame paskutinius 10 metų. Sovietmečiu nebuvo tyrimų, bet patyčios klestėjo. Prisiminkime filmą „Baidyklė“, kuriame buvo puikiai atskleistos patyčios, armijoje klestėjo „dedovščina“, tarsi tapo taisykle, kad visi turi pereiti pažeminimo patirtį. Sovietinėje sistemoje neigiamos patirtys buvo slepiamos.

Ar ekonominė gerovė ir stabilumas nesuteikia didesnio psichologinio atsparumo?

Ekonominė gerovė automatiškai neužtikrina psichologinės gerovės. Pažvelkime į ne tokias ekonomiškai stiprias valstybes kaip Armėnija ar Gruzija – jose savižudybių rodiklis vienas mažiausių. Tam tikrą įtaką žmogaus savijautai ekonominė gerovė turi, bet tai tik vienas iš komponentų. Skandinavijoje daug mažiau agresijos ir smurto ne todėl, kad jie daugiau uždirba ar kad pragyvenimo lygis daug aukštesnis, o todėl, kad jie suprato, kas yra ydingas smurto ratas ir kaip jį sustabdyti, puikiai žino, kad reikia mokyti tėvus, kaip auklėti vaikus nenaudojant smurto. Pamažu tėvai pradeda suprasti, jog negalima naudoti fizinių bausmių. Jei tėvų nemokai naujų auklėjimo metodų, tuomet tikėtina, kad jie auklės taip pat, kaip juos auklėjo jų tėvai. Kartą man viena mokytoja pasakojo mačiusi Švedijoje, kaip su nusikaltusiu vaiku mokytoja ilgai ir kantriai kalbėjosi, ir negalėjo atsistebėti, iš kur tiek kantrybės. Švedai jau seniai mokomi, kad daug dalykų galima išspręsti tiesiog kalbantis, aiškinantis ir fizinės jėgos naudoti nebereikia.

 Ar mūsų visuomenė keičiasi? Ar rodikliai gerėja?

Man būtų lengviau kalbėti apie tam tikrus rodiklius, o ne apie visą visuomenę. Jeigu kalbėsime apie smurto ir patyčių problemą, į kurią gilinuosi daugiausia, tai mokyklose situacija gerėja, diegiamos įrodymais grįstos prevencinės programos, auklėtojai ir mokytojai įgyja vis daugiau kompentencijų, kaip valdyti probleminį elgesį, ką daryti, kad toks elgesys neatsirastų. Kita vertus, yra ir neigiamų įtakų, kurios apsunkina darbą mokyklose – kai viešoje erdvėje suaugusieji užgaulioja vieni kitus, šaiposi, iškraipo vieni kitų pavardes. Taigi vieni bando vaikus auklėti pozityviomis priemonėmis, o kiti demonstruoja neigiamus pavyzdžius. Bet svarbiausia, kad vyksta diskusija. Anksčiau net diskusija nevyko. Prieš penkiolika metų nelabai buvo kalbama apie vaikų auklėjimo fizinėmis bausmėmis pavojus, jos tiesiog buvo naudojamos. Šiandien atliekamos įvairios apklausos, Seime buvo bandoma priimti įstatymus, draudžiančius fizinių bausmių naudojimą. Jų priimti dar nepavyko, bet keli bandymai buvo. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad vaikams naudinga nepatirti fizinių bausmių. O su savižudybių prevencija dar kitokia situacija. Šią problemą aktyviausiai bando spręsti mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos, tačiau tenka konstatuoti, kad politiniu lygiu problema nepradėta iš esmės spręsti – dar nė viena vyriausybė neišjudino šios problemos sprendimo valstybės mastu.

Ar psichologai turi Lietuvoje darbo? Ar dar yra sričių, kur nedirbama?

Kalbant apie psichologijos pritaikomumą, tai yra tokių sričių, kurių dar neturime arba turime tiktai užuomazgas. Tarkime, aviacijos, eismo ar sporto psichologija. Yra europinės asociacijos, kurios telkia šioje srityje dirbančius žmones.

Paprastai žmonės mano, kad psichologai daugiausia dirba su sergančiais, turinčiais kokių nors psichikos sutrikimų žmonėmis. Bet psichologų darbo laukas yra labai platus – tai ir darbas mokyklose, įmonėse, organizacijose, versle. Tų sričių daug, bet gal ne tiek daug dar visuomenėje žinoma, nes psichologija – vienas iš jaunesnių mokslų.

Bet psichologo profesija gana populiari, bent jau Vilniaus universitete konkursas vienas didžiausių. Tai gal prestižas auga, psichologais pasitikima?

Apie stojimo rezultatus ir konkursus Jūs žinote geriau. Dėl profesijos prestižo negalėčiau tiksliai atsakyti, nes čia reikėtų žvelgti į visuomenės apklausas. Psichologo veikla kai kuriose srityse šiek tiek reglamentuojama, bet nėra įstatymo, aiškiai apibrėžiančio sąvokas ir reguliuojančio psichologo veiklą. Todėl atsiranda žmonių, kurie vadina save ar yra vadinami psichologais, nors kai pasigilini, tampa aišku, kad nebūtinai jie yra psichologai. Kai kuriuose naujienų portaluose atsiranda ekspertų, vadinančių save psichologais, ir kartais net nepatogu dėl to, kokius dalykus jie teigia. Kai nėra aiškiai sureguliuota, kas gali vadintis psichologais, kokio reikia išsilavinimo, tai ir visuomenei gali būti labai sunku atskirti.

Kaip viską spėjate? Dėstote psichologiją matematikams, ekonomistams, dirbate mokslinį darbą, dalyvaujate projektuose, skaitote pranešimus mokslinėse konferencijose, esate viešosios įstaigos „Vaikų linija“ vadovas ir Europos psichologų asociacijų federacijos generalinis sekretorius.

Veiklos iš tiesų yra daug ir sudėtinga suspėti padaryti viską, ką norėčiau. Nuolat suku galvą, kaip suspėti padaryti darbus ir kaip atrasti laiko pailsėti ir su šeima pabūti. Pamenu, kaip vieno kalėdinio vakarėlio metu gavau klausimą, ką norėčiau iš Kalėdų senelio dovanų. Sakiau, kad didelę porciją miego, nes jaučiu, kad jo trūksta.

Įtemptas ir spalvingas gyvenimas man įdomus. Veikla Lietuvos psichologų sąjungoje ir Europos psichologų asociacijų federacijoje taip pat labai įdomi. Profesinės organizacijos Lietuvoje ir Europoje tikrai gali prisidėti prie psichologo vaidmens stiprinimo, kad psichologija būtų žinoma, vertinama, kad į psichologijos žinias būtų atsižvelgiama darant sprendimus, kad psichologijos žinios būtų naudojamos visuomenei aktualioms problemoms spręsti. Tiesa, kartais psichologijos žinios įpareigoja sakyti ir nepopuliarius dalykus, dėl kurių galima sulaukti nepasitenkinimo ar priešiškumo savo atžvilgiu.

Kuri veikla Jums artimiausia, brangiausia?

Man patinka, kad yra skirtingų veiklų. Man labai patinka dėstyti, bet nesu tikras, kad norėčiau vien tik tai daryti. Praktinė veikla, kai darbuojuosi „Vaikų linijoje“, bandome  organizuoti nevyriausybinės organizacijos veiklą, man taip pat įdomi. Sutinki įdomių žmonių, pajunti entuziazmą, norisi daug nuveikti. Man patinka toks veiklų derinys, kai dar dalyvauju ir profesinių organizacijų veikloje. Gal tai trūkumas, kai esi išsibarstęs po įvairias sritis, bet man tai patinka. Tos veiklos viena kitą papildo.