Antrajame nacionaliniame sveikatos egzamine onkologijos prevencijos tema Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Nefrologijos centro gydytojas Laurynas Rimševičius pateko į geriausiųjų dešimtuką. Tai nieko neturėtų stebinti, juk atsakymus į klausimus apie sveikatą geriausiai ir žino gydytojai. Įdomiau tai, kad jis yra ne tik gydytojas, aktyvus įvairių akcijų, skirtų donorystei, viktorinų ir protmūšių dalyvis ir vedėjas, bet ir poetas. L. Rimševičiaus eilėraščiai publikuoti almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Ligoninės priimamasis“. Jo poezija įvertinta ne viena žymia premija. Nors garsus poetas Donaldas Kajokas yra jam sakęs, kad gyvenime turi likti arba medicina, arba poezija, Laurynas su tuo nesutinka. „Jei liks tik poezija, tai iš kur ateis potyriai?“ – šis retorinis klausimas verčia Lauryną eiti savo keliu ir ieškoti savo stebuklo ne tik poezijoje, bet ir gyvenime.

Kaip randate laiko ir noro kurti eiles? Kada jas rašote? Juk gydytojo darbas verčia būti pasirengus kiekvieną minutę lėkti į ligoninę, budėti naktimis, neišvengiami šio darbo palydovai – įtampa ir stresas…

O kaip sugalvojote tapti gydytoju?

Prosenelė gūdžiuose Labanoro miškuose prieš šimtą metų dirbo „priėmėja“ ir žolininke. Turbūt tiek tegaliu pasakyti apie medicinos karjerą savo šeimoje – juk neretai žinomos medikų dinastijos. Tačiau šis faktas man buvo svarbus. Dar mama nusivesdavo į paskaitas – ji mūsų Alma Mater dėstė lotynų kalbą medicinos studentams. Ir už durų (ar paskutiniam suole) klausydavau, kaip studentai kalba lotyniškai. Atrodė neįtikėtinai gražu – buvau girdėjęs tik bažnyčioj, tad ši kalba asocijavosi su liturgija. Be to, paauglys skaičiau švedų gydytojo Axelio Munthe’s „Knygą apie San Mikelę“. Nieko necituosiu – kas neskaitėt, paskaitykit, o ypač rekomenduoju medicinos studentams. Beje, savo studentams iš SMD nefrologijos būrelio esu dėkingas ir lenkiuosi už labdaringą akciją, kurią su draugais pernai VU Planetariume surengėme vaikams iš globos namų. Būsimieji gydytojai koncertavo, bendravo, aukojo dovanėles – tikram gerumui nebūtinas galingas biudžetas ir viešumas. „Kas jūs?“ – klausė vaikų namų direktorė. „Tiesiog draugai“, – atsakėm.

Aktyviai dalyvaujate įvairiose akcijose, kuriose raginama tapti organų donorais. Kas skatina plėtoti donorystės idėjas visuomenėje ir būti šio judėjimo dalyviu?

Nefrologija (tai mano mokslo ir darbo šaka) – įvairiapusė. Joje savo vietą ras ir gydytojas, kuris mėgsta skirti „piliules“, ir procedūrų specialistas, ir transplantacijų entuziastas. Tiesa, visuomenė apie nefrologiją žino mažai. Donorystė – svarbi sritis, turinti daug neteisingų mitų ir klaidingų nuomonių. Mažytėje Lietuvoje koks nors vienas aštresnis pasisakymas ar netiksliai suprasta situacija iš karto sukelia audrą. Skaidriai mąstyti gali tie žmonės, kurie tiesiogiai tą darbą atlieka. Specialistai drąsiai patvirtins, koks sudėtingas ir komandinis transplantacijos procesas, reglamentuotas įstatymais ir teisės dokumentais. Tad ši misija gelbstinti ir kilni – nėra jokių inkstų pirkimų ir žmonių grobimų. Donorystė tėra vienas iš etapų lėtine inkstų liga sergančio ligonio gydyme. Kadangi transplantacija – kol kas optimalus gydymo būdas, organo dovanojimas „užstrigti“ negali. VU Nefrologijos centras su kolegomis pirmasis Baltijos šalyse atlieka ir retus persodinimus: inksto transplantaciją iš gyvo donoro, esant nesuderinamoms kraujo grupėms, inksto ir kasos komplekso transplantaciją.

Dar noriu paminėti inkstų ligų prevencijos svarbą. Mano daktaro disertacijos darbo tema – ankstyvas inkstų pažeidimas, anksčiau kryptingai Lietuvoje netirtas. Jau aiškėja, kad maždaug vienam iš dešimties ligonių, turinčių širdies ir kraujagyslių ligų riziką, nustatomas ir inkstų veiklos sutrikimas. Žmonės klaidingai įsivaizduoja inkstų ligas – tai nėra vien šono skausmas, dažniausiai lėtinė inkstų liga ateina tyliai. Tiriu tik keletą rizikos grupių, tačiau jų yra ir daugiau – inkstų ligos šeimoje, diabetas, vaistų vartojimas, sisteminės ligos, net mažas gimimo svoris. Viliuosi, kad ateityje pavyks sukurti ir platesnę patikros programą.

Esate sakęs, kad poetu būti geriau negu Seimo nariu. O kalbant apie Jūsų profesiją – ar nekilo noras viską mesti ir likti tik poetu? Jei ant svarstyklių padėtumėte poeziją ir mediciną – kuri kurią nusvertų?

Garsus poetas Donaldas Kajokas man sakė: „Gyvenime turi likti arba medicina, arba poezija.“ Pagalvojau: „Jei liks tik poezija, tai iš kur ateis potyriai?“ O ir eilėraščiai – kažin, kiek jie išgydys sielų, jei kūnas bus nesveikas. Vertinu kruopštų ir sąžiningą darbą, tad medicina man prie širdies. Nepaisant kartais klampios sistemos Lietuvoje, prastos finansinės būklės ir interesų kovos. Medicina, kaip teko patirti, suburia įvairius žmones: valdingus ir paklusnius, racionalius ir keliančius šurmulį, priimančius sprendimus ir pasikliaujančius kitais. Taigi poetas gali rasti savo nišą medicinoje, kaip ir gydytojas – poezijoje. Tereikia prisiminti plunksną valdžiusius medikus (kas galėtų lygiuotis!): evangelistą Luką, François Rabelais, Michailą Bulgakovą, Arthurą Conaną Doyle’į, Vincą Kudirką ir kitus. Nei medicinos, nei poezijos nepasversi.

Esate ne tik aktyvus protmūšio dalyvis, bet ir vedėjas. Kuo Jus sudomino šis žaidimas, ko siekiate, kas svarbiausia jį žaidžiant? Kas bendro tarp gydytojo darbo, protmūšio ir poezijos?

Vaikystėje priklausiau kompanijai, kuri skaitė enciklopedijas, sprendė kryžiažodžius, dalyvavo olimpiadose ir viktorinose. Kompanija iširo, o pomėgis liko. Galiu nesunkiai sudaryti kryžiažodį ar kokią nors minklę. Tiesa, kaip ir poezijoje, reikalingas įkvėpimas. Lietuvoje paplitus protų mūšiams, sudarėme ligoninės komandą, žaidžiančią profesionaliose lygose. Dabar jau joje medikų mažai  – pasikvietėm įvairių specialybių žmonių, nes tokiose viktorinose naudingas platus išsilavinimas. Per MEDI (Medikų dienas) dalyvavau protmūšyje su dėstytojų komanda, teko garbingai nusileisti studentams. Pripažįstu: studentų žinios „šviežesnės“ – gydytojai, dažnai skaitydami (ir rašydami) tik mokslinius straipsnius, uždaro vartus kitų sričių informacijai. Viktorinos ugdo komandinę dvasią: kartais tenka įsiklausyti ir patikėti tylesniais dalyviais, kartais – numalšinti dėl savo nuomonės galvą guldančius žaidėjus. Profesionaliai protmūšius vedu retai, kai susikaupia gerų klausimų – pasiruošimas tokiam darbui rimtas, nepakenčiu klausimų kartojimosi ir banalumo. Kiekvienais metais organizuojame kalėdinę nefrologų viktoriną, kurioje dalyvauja gydytojai, rezidentai, studentai, kitų sričių specialistai – stengiamės formuoti ir stiprinti savo kolektyvą ir tai jau tapo tradicija.

Laurynas Rimševičius baigė nefrologijos rezidentūros studijas VU (2010 m.), šiuo metu dėsto Vilniaus universitete ir studijuoja doktorantūroje, daktaro disertacijos darbo tema – „Ankstyvo inkstų pažeidimo paplitimas ir ankstyvo inkstų pažeidimo sąsajų su širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais nustatymas“.