Gal kiek nuvalkiota, bet aktualumo nepraradusi telefoninių sukčių problema, kai kasdien girdime apie naujus atvejus, dideles pinigų sumas praradusius žmones. Kodėl taip nuolat nutinka? Ar valstybės institucijos padarė viską? Kaip apsisaugoti ir netapti eilinėmis sukčių aukomis? Atsakymų ieškome klausdami ekspertės – Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorės dr. Kristinos Vanagaitės, tyrinėjančios teisės psichologiją, melo atpažinimą.

Kodėl žmonės, net ir įspėti, taip lengvai užkimba ir leidžiasi apgaunami telefoninių sukčių?

Sudėtinga būtų išskirti vieną šios problemos priežastį. Tyrėjai nurodo keletą veiksnių, lemiančių telefoninio sukčiavimo plitimą. Paradoksalu, tačiau viena iš priežasčių  – informacijos trūkumas. Yra žmonių, kurie apie tai nieko nežino. O ir žinojimas ne visuomet padeda asmeniui atsispirti sukčiaus įkalbinėjimams. Paprastai gyventojai informuojami apie taikomas telefoninių sukčių taktikas (pvz., prieš keletą metų viena populiariausių buvo „Mama, aš padariau avariją“), kurioms pasikeitus turima informacija gali ir nebepadėti (pvz., pastaruoju metu itin populiarūs skambučiai, kurių metu sukčiai prisistato esamų teisėsaugos pareigūnų pavardėmis ir prašo atskleisti elektroninės bankininkystės slaptažodį ir saugumo kodus, siekiant apsaugoti asmens pinigus nuo tariamų nusikaltėlių). Telefoniniai sukčiai tampa vis išradingesni ir jų taikomos nusikaltimų schemos sudėtingėja (ne veltui per kratas pas nuteistuosius randami psichologijos vadovėliai). Todėl, vykdant telefoninio sukčiavimo prevenciją, reikia kreipti dėmesį ne tik į informaciją ir žmonių švietimą, bet ir analizuoti kitus psichologinius veiksnius, aiškinančius, kodėl žmonės pasiduoda apgaulei.

Taip pat išskiriamas „paklusimo autoritetui“ efektas – skambinantieji asmeniui prisistato, kad atstovauja tam tikrai institucijai (bankui, policijai ir pan.). Žmonės, išgirdę tai, pasimeta, išsigąsta (nes retas kuris nori turėti reikalų su teisėsauga), o tai palengvina sukčiams kurti įtikinamas istorijas. Įtikinamai veikti sukčiams padeda dar ir tai, kad žmogus jų nemato, daug sudėtingiau vien tik iš balso spręsti apie apgaulę, kai tuo tarpu sukčius pakankamai saugiai jaučiasi, nes, nepavykus įtikinti vieno, galima skambinti kitam.

Dar vienas svarbus veiksnys – laiko trūkumas. Žmogaus prašoma sprendimą priimti nedelsiant. Tokia situacija ne tik kelia stresą, bet ir trukdo objektyviai ją įvertinti. Mokslininkai pažymi, kad žmogus tokioje situacijoje būna labiau linkęs pasiduoti aplinkos siūlomiems sprendimų variantams.

Reikėtų nurodyti ir nevienodą žmonių pažeidžiamumą ir jų asmenines savybes, kurios leidžia paaiškinti, kodėl ne visi žmonės pasiduoda apgaulei. Artimieji, pinigai, asmeninis saugumas – tai tie dalykai, kurie daro asmenį pažeidžiamą, nes kiti, žinodami šią informaciją, gali tuo manipuliuoti. Skiriasi ir žmonių gebėjimas valdyti savo emocijas, kuris labai svarbus tokiose situacijose, kad asmuo galėtų nusiraminti ir pradėtų objektyviai vertinti aplinkybes. Svarbus gali būti ir asmens amžius bei turimos žinios. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys, palyginti su jaunesniais, ne taip gerai gali išmanyti šiuolaikines technologijas (pvz., elektroninę bankininkystę). Yra žmonių, kuriems būdingas tiesos šališkumas, tai yra tikėjimas, kad kiti sako tiesą (ypač jei sako, kad nori mums padėti).

Ar lietuviai šiuo požiūriu skiriasi nuo kitų šalių? Ar kitur taip nėra?

Sunku pasakyti, ar lietuviai šiuo požiūriu labai išsiskiria – trūksta mokslinių tyrimų, kuriuose būtų analizuojama telefoninio sukčiavimo problema (nepakanka lyginti sukčiavimo statistiką skirtingose šalyse, nekreipiant dėmesio į taikomas sukčių taktikas, neanalizuojant veiksnių, lemiančių žmonių pasidavimą apgaulei). Galima tik pasakyti, kad telefoninio sukčiavimo problema daugiau mažiau egzistuoja įvairiose šalyse ir nėra išskirtinė lietuvių daroma nusikalstama veika.

Ar tikrai viskas padaryta siekiant apsaugoti nuo sukčių?

Sprendžiant šią problemą, iš tiesų daroma gana daug: pataisos įstaigose reguliariai atliekamos kratos, siekiant užkirsti kelią draudžiamų daiktų (ypač mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių) patekimui į įkalinimo įstaigas; bankai apriboja galimybes elektroninėje bankininkystėje naudotis sąskaitoje esančiais pinigais; sprendžiamas klausimas dėl mobiliojo ryšio blokavimo įkalinimo įstaigose. Gyventojai įvairiais būdais informuojami apie taikomas telefoninių sukčių taktikas ir ką daryti sulaukus įtartino skambučio, kurio metu asmenys, prisistatę pareigūnais, prašo atskleisti elektroninės bankininkystės slaptažodį ir saugumo kodus. Deja, vien asmenų informavimas, policijos, bankų ir kitų institucijų įsitraukimas nėra pakankamos šios problemos sprendimo priemonės. Patys asmenys turėtų būti aktyvesni ir dėti tam tikras pastangas, kad jie ir jų artimieji būtų apsaugoti nuo telefoninių sukčių. Pavyzdžiui, nors kaip rodo Lietuvoje atliktos apklausos, kas penktas gyventojas sulaukia tokio skambučio, tačiau retas kuris informuoja policijos pareigūnus, kurie galėtų imtis atitinkamų veiksmų, siekiant išaiškinti skambinantįjį. Toks gyventojų pasyvumas leidžia sukčiautojams netrukdomiems ieškoti kitų savo aukų. Kiekvienas turėtų suvokti elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenų svarbą ir jų niekam neatskleisti, nes nei banko darbuotojai, nei policijos ar kitų institucijų pareigūnai gyventojams niekada neskambina ir šios informacijos neprašo. Galima sakyti, kad tik kompleksinis šios problemos sprendimas bendradarbiaujant su teisėtvarkos institucijomis, ryšio operatoriais, bankais ir visuomene galėtų padėti apsaugoti žmones nuo telefoninių sukčių.

Ką patartumėte daryti, kad taip nenutiktų? Kaip apsisaugoti?

Deja, neįmanoma pateikti stebuklingo recepto, kuris tiktų visiems ir tikrai padėtų. Tačiau, atsižvelgdami į išsakytus veiksnius, susijusius su žmonių pasidavimu telefoninių sukčių apgaulei, mokslininkai išskiria keletą rekomendacijų, kurių reikėtų laikytis susidūrus su tokio pobūdžio situacijomis. Visų pirma pažymima, kad sulaukus įtartino skambučio nereikėtų bijoti skambinančiajam užduoti klausimų, prašant paaiškinti detales, patikslinti informaciją ir pan., ir reikėtų tikrinti gautą informaciją (pvz., nebijoti susisiekti su atitinkama institucija, kad būtų galima patikrinti faktus, pavyzdžiui, ar jos pareigūnai iš tiesų atlieka tokio pobūdžio veiklą ir gali prašyti iš asmens tokios informacijos). Antra, labai svarbu nepriimti sprendimų greitai. Pirmiausia reikėtų nusiraminti, pabandyti pažvelgti į situaciją iš kitos pusės – tai padėtų objektyviau įvertinti galimus veiksmų padarinius. Svarbus ir paties asmens atidumas, atsargumas ir įtarumas. Geriau jau sugaišti kelias minutes papildomo laiko skambinant pasitikslinti į atitinkamą instituciją, nei iš karto pateikti skambinančiajam asmeninę informaciją. Dar vienas svarbus dalykas – nebijoti tokiose situacijose kreiptis pagalbos į kitus asmenis (ar tai būtų banko darbuotojas, ar kaimynas). Prieš priimant sprendimą telefonu, nereikėtų bijoti pasikalbėti su artimiausiu draugu, kaimynu, asmeniu, kuriuo pasitikite – kartu objektyviau bus galima ne tik įvertinti susiklosčiusią situaciją, bet ir padidės tikimybė, kad kažkuris iš jūsų bus girdėjęs apie tokio pobūdžio vykdomus sukčiavimus.