Kelinti metai iš eilės švęsti žiemos sąskrydžio paskutinį vasario savaitgalį keliaujame į Utenos rajone esančius Kvoselius pas šauniuosius keliautojus Vytautą ir Laimą Statulevičius. Tik gaila, kad šį kartą žiemos sąskrydis visai be sniego, tačiau oras puikus ir keliauti netrukdo. Kuprinę ant pečių užsimetę, užtraukę žygeivišką dainą pradėjome žygelį.

Taip gera įlįsti į mišką, kur dvelkia ramybe, gaivuma, aplink nė gyvos dvasios, tik bešvilpaujantis vėjas ir beklajojantys žygeiviai. Miške dar radome truputį užsilaikiusio sniego – nors ir nedaug, tačiau sniego karui užteko. Pasidžiaugę sniegu priėjome pelkę, o čia vienos linksmybės, nuo kupsto ant kupsto, nuo medelio prie medelio… Pelkę įveikėme be didesnių nuotykių, sausi, kadangi įšalę kupstai puikiai atlaikė. Vietoje, kur kadaise stovėjo sodyba, radome nepaprasto grožio, plačiai išsikerojusią eglaitę, po kuria būtų galima saugiai pasislėpti nuo lietaus ar vėjo. Aptikę jaukų pušynėlį ir netoliese tekantį upelį sustojome papietauti. Čia laužas, dainos, puodas su garuojančia čiobrelių arbata. Pasisotinę, atgavę jėgas, tęsėme savo žygį. Toliau mūsų laukė Bajoriškių kalva.

Stiprus vėjas, sklaidydamas padangėje debesis, lėmė permainingus orus. Ragavom ir besišypsančios saulutės, ir švelnaus lietaus, o ant Bajoriškių kalvos sušokę „Kiaulė grikiuos” sulaukėme ir trumpalaikės krušos.

Sodybą pasiekėme jau sutemus. Šeimininkai mus pasitiko su garuojančia kopūstiene – skanumėlis. Pavalgę čiupome pačiūžas ir suskubome ant kūdros. Nors ir šilta, ledas dar tvirtas ir čiuožėjus entuziastus puikiai atlaikė. Bečiuožinėdami sulaukėme ir iš Vilniaus dviračiu atmynusio muzikanto Valdo, tad šokiai tikrai bus!

Leidome Valdui kiek atsipūsti, o paskui tik „grok, armonika, grok…”. Šokiai, dainos netilo iki pat ankstaus ryto. Kitą dieną, kiek pamiegoję, keliavome aplankyti Pakalnių piliakalnio, prisiminėme, kaip buvo gera nuo jo pasileisti slidėmis, čia uždegėme laužą KTU turistų klubo „Ąžuolas” organizuojamai piliakalnių sąšaukai.

Nors ir nebuvo sniego, tačiau mūsų klubo padauža Rolandas (Liova) nusileido nuo piliakalnio pačiūžomis – vis tiek turėjo ką nors iškrėsti ir pateisinti padaužos vardą. Negalėjome praeiti pro miestelėnų paliktas lankymosi žymes, tad surengėme šiukšlių rinkimo akciją, o tuomet jau laimingi patraukėme Vilniaus link.