Neabejotina, kad kultūra yra pagrindinė ugdymo terpė, o ugdymas – kultūros tęstinumo garantas. Tačiau ši sąsaja nėra tokia paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, ypač jei kultūros, ugdymo ir tradicijos jungtį suprantame ne kaip statišką duotybę, o kaip daugialypius, kintančius, lanksčius fenomenus, kurių turinį pripildo ir subjektyvios, su visuma ne visad sutampančios detalės.

Vienas pagrindinių VU Filosofijos fakulteto docentės Irenos Stonkuvienės monografijos tikslų – išprovokuoti teorinę ir metodologinę edukologų bendruomenės diskusiją, paskatinti „nuolat abejoti bevardžio žinoma, kad… galia, nuojautas paversti klausimais, o dogmas problemomis“, nepamirštant, kad kiekvienas problemų analizės būdas tėra vienokia ar kitokia interpretacija, kurią sunkina ne tik analizuojamų objektų, šiuo atveju ugdymo, tradicijos, kultūros ir kt., „tirštumas“, daugiakryptiškumas, daugiaplotmiškumas, bet ir tam tikri stereotipai jų atžvilgiu, vyraujanti „tradicionalistinė“ gynybinė pozicija ar, atvirkščiai, „postmodernistinis“ atsainumas. Monografijos skaitytojas kviečiamas ne tik pasinerti į detalų, kasdieniais pavydžiais iliustruotą inkultūracijos XX a. – XXI a. pradžios Lietuvoje aprašymą, bet ir savaip jį interpretuoti.

Monografija bus pristatoma kovo 27 d. (ketvirtadienį) 16 val. VU Filosofijos fakultete, 201 aud., per seminarą „Consilium Educationis“.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 352 p., ISBN: 978-609-459-272-0.