Sausį Vilniaus universiteto Filologijos fakultete darbą pradėjo pirmoji Klasikų akademija, netrukus tapusi viena iš universiteto mokymosi visą gyvenimą (MVG) programų. Didžioji akademijos paskaitų ir seminarų dalis buvo skirta 10–12 klasių moksleiviams, besidomintiems humanitariniais mokslais, filosofija, antikos kultūra ir senosiomis kalbomis. Akademijos dėmesio centre atsidūrė klasikinis išsilavinimas, kurio svarbiausia ašis – tai antikos pasaulis, tapęs pavyzdiniu literatūros ir meno dalykų modeliu Europoje. Apie akademiją įspūdžiais dalijasi jos dalyvė, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivė Justė Razbadauskytė.

„Džiaugiuosi, kad šiemet tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje ir nuo sausio pabaigos iki gegužės vidurio kas antrą penktadienį galėjau išgyventi malonias ir geras dienas. Mano klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja paragino dalyvauti Vilniaus universiteto Klasikų akademijoje, skirtoje 10–12 klasių moksleiviams. Pripažinsiu – antika ir klasika visuomet man asocijavosi su tuo, kas labai sena ir ne itin populiaru tarp šiuolaikinių paauglių, o ir mano žinios apie antiką buvo tik tokios, kurių pakako lietuvių kalbos ir istorijos pamokoms. Tačiau akademijoje sukti teisinga kryptimi padėjo Vilius Bartninkas, o gražiausias akimirkas įamžino Gendvilė Svirskaitė. Jų padedama drauge su kitais moksladraugiais supratau: kartą pažvelgę į klasiką giliau, niekada nebenorėsime iš jos ištrūkti. Juk viskas, apie ką buvo kalbėta akademijoje, lygiai taip pat aktualu ir mūsų dienomis.

Nebūčiau pagalvojusi, kad klasika gali būti tokia moderni, o Platonas – ypatingas plunksnos ir žodžio meistras, gebėjęs kalbėti ne tik patraukliai (ironija jam tiko ne ką mažiau nei barzda), bet ir teisingai. Kaip tai reta tarp šių dienų valstybės veikėjų. Skaitėme ir nagrinėjome Platono veikalą „Valstybė“ ir kiekvienas iš mūsų, akademijos mokinių, išmokome ne tik Viliaus pamokas, bet ir tai, kas kiekvienam iš mūsų buvo aktualu, nauja, net netikėta.

Be to, kiekvieno susitikimo pradžioje mūsų laukdavo valandos trukmės paskaita įvairiausiomis temomis – apie antikos kultūrą, meilę Ovidijaus „Herojų laiškuose“, „Antigonę“, jėzuitus, etruskus ir daugybę kitų dalykų, apie kuriuos, jei ne akademija, galbūt niekada ir nebūtumėme sužinoję. Turėjome išskirtinę progą klausytis docentų Vytauto Ališausko ir Audronės Kučinskienės paskaitų, tačiau labiausiai mane vis dėlto žavėjo paskaitos, kurias mums skaitė studentai. Kai kurie truputį susijaudinę, kiti – jau įpratę prie publikos, tačiau visi vienodai ir besąlygiškai įsimylėję klasiką. O juk nuoširdžiai besidomintis žmogus gali įkvėpti pradėti domėtis ir kitus.

Turiu pripažinti – paaugliai nekenčia to, kas sena, ir to, kas vyksta penktadieniais po pamokų. Tikriausiai todėl į Klasikų akademiją atvykome būriu, o paliekame vos keli. Tačiau tie, kurie likome iki galo, esame tikri – buvo verta ir be galo prasminga. Ir tikrai ne vienas šiuolaikinis „supermodernus“ mokinys manęs jau spėjo paklausti: „Juste, o toji akademija tęs savo veiklą kitąmet?“