Minėdami 80-ąsias profesoriaus Česlovo Kudabos gimimo metines, VU Gamtos mokslų fakultete susirinko jo artimieji, klasės ir kurso draugai, dėstytojai, kolegos, buvę studentai ir bendražygiai. Pagerbdami iškilų geografą, politiką, Nepriklausomybės akto signatarą, aktyvų kultūros puoselėtoją ir nepaprastai gražų ir gerą žmogų, jie dalijosi svarbiausiais savo prisiminimais.

Prisiminimų popietę pradėjo Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Osvaldas Rukšėnas. „Profesorius Č. Kudaba buvo unikalus žmogus. Jei žvelgtume per akademinę prizmę, retas kuris kitas asmuo iš universiteto taip giliai susijęs su fakultetu. Pradedant tuo, kad čia studijavo, baigiant tuo, kad buvo dekanu, vadovavo dviem katedroms ir dviem mokslinėms laboratorijoms“, – kalbėjo jis.

Prof. Č. Kudabos dukra Eglė Martinonienė išskyrė daugybę savo ir tėvo kelionių. Šias išvykas ji vadino ištvermės ir kantrybės pamokomis. E. Martinonienė pabrėžė puikų profesoriaus humoro jausmą. „Kai jo sulaukdavome, žinodavome, kad prasidės linksmoji dienos dalis. Mama liepdavo mokytis, ruošti pamokas, tvarkytis, o tėtis prieidavo ir viską paversdavo juokais. Be to, jis buvo puikus artistas. Galėdavo pamėgdžioti ką tik nori – įvarius aktorius ir diktorius. Kartais nesuprasdavai, kas ten šneka, ar televizorius, ar tėtis“, – prisiminė ji.

„Mes visą laiką bendravome. Jo keliu mano šeimoje pasuko net trys žmonės. Pati baigiau geografiją, tik pedagoginiame, sesuo čia, universitete, taip pat baigė geografiją, ir dukra pasirinko tą pačią discipliną“, – prof. Č. Kudabos įtaką apibūdino bendraklasė iš Bobėnų pradžios mokyklos Vanda Gumauskienė.

Kurso draugė Jūratė Mikalajūnienė papasakojo, kad jau nuo studijų pradžios prof. Č. Kudaba išsiskyrė kaip mokslo žmogus. „Jei mes dar iš paskaitų kartais pabėgdavome, tai jis to visai nepripažino. Ir jau antrame kurse parengė pranešimą apie profesoriaus Joachimo Lelevelio dovanotą kolekciją. Po to visus likusius metus iki pat baigimo ir pirmuosiuose kurso susitikimuose jis buvo Lelevelis“, – juokėsi ji.

Puikų prof. Č. Kudabos humoro jausmą dar vienu pavyzdžiu iliustravo jo dėstytoja doc. dr. Daina Galvydytė. Ji prisipažino, kad jaunystėje daug ko bijojusi, o profesorius mėgęs su šia savybe papokštauti. „Kai per ežerą plaukėme valtimi ir pasiekėme patį vidurį, kur bangos pačios didžiausios, jis sustabdė valtį, ją vis mėtė į šonus, o jis pasilenkęs per bortą žiūri ir sako man: „Kažin, kai skęsim, kada mes pasieksime dugną?“ – į Č. Kudabos praktikos dienas grįžo ji.

Dabar mokytoja dirbančiai buvusiai prof. Č. Kudabos studentei Aušrai Vidugirienei be galo didelį įspūdį paliko pirmasis jų susitikimas. „Įsivaizduokite, sovietinės mokyklos vienuoliktos klasės mokinukai stovi trečiame aukšte prie aukštosios matematikos diplominio verto darbo – tai yra tvarkaraščio – nežinome, kas per daiktas tos paskaitos, atsidaro durys ir į koridorių įeina profesorius. „Laba diena, kolegos“, – sako. KOLEGOS! Mes – geltonsnapiai, beveik nieko nežinantys apie geografiją, o mus pavadino kolegomis“, – vis dar džiaugėsi ji.

„Per praktikas, būdavo, sumigdys studentus, o pats patyliukais eis pas kokį mokyklos direktorių, gerą žmogų. Dažniausiai eidavo pas tos vietos kleboną pasikalbėti: kas yra, kaip yra, ko reikia, ko nereikia, o kaip padaryti, kad būtų“, – prof. Č. Kudabos polinkį bendrauti pabrėžė jo dėstytojas doc. dr. Eduardas Červinskas.

Kolega prof. Vytautas Rančelis prisiminė laikotarpį, kai prof. Č. Kudaba buvo Gamtos mokslų fakulteto dekanas. „Blogai, kai žmonės dar nepriaugę prie demokratijos. Prieš tai buvęs dekanas visus laikydavo kietai, pabandyk nueiti į rektoratą, į tave iš karto pradėdavo šnairuoti. Kai dekanu buvo Česius, visi ten vaikštinėjo, vienas kitą skundė. Bet po visų šių peripetijų fakultete visgi mes susimąstėm, kad demokratija yra geras dalykas, tik nereikia ja piktnaudžiauti“, – pasakojo jis.

Kai prof. Č. Kudaba vadovavo Lietuvos kultūros fondui, anot bendražygės Irenos Kubilienės, į jį žiūrėta kaip į žmogų iš pragiedrulių šalies. „Jeigu mes gyvenime turime kokią nors kryptį, tai turime ją dėl to, kad mūsų kelyje pasitaikė žmonės, kurie, kaip stogastulpiai, nurodo, kur eiti ir kaip elgtis. Jis buvo vienas tokių“, – jo nuopelnus apibendrino ji.

Prof. Č. Kudaba buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės akto signataras. „Profesorius dažnai mus mokydavo, kad svarbiausia – žmogus. Paprastas, eilinis žmogus – tauta – kaip jis sakydavo. Profesorius pabrėždavo, kad svarbiausia, jog neprarastume tautos, nes valstybingumą galima atkurti, tačiau kai nebeturėsime tautos, jau nieko nebus galima padaryti“, – apie prof. Č. Kudabą, kaip aktyvų politikos veikėją, kalbėjo Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė. „Jis buvo tokia daugiabriaunė asmenybė, jog aš negalėčiau jo pavadinti tik geografu. Tai būtų per siaura. Profesorius buvo visos mūsų tautos geografas“, – pridūrė Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Prisiminimų popietę baigė VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ įkūrėja Elena Kubilienė. „Profesorius man buvo kaip tėvas. Kadangi buvau iš vaikų globos namų, jis visuomet paklausdavo, ar turiu ką valgyti, ar man ko nors reikia. Buvo sudarytas sąrašas studentų, kuriuos ketino šalinti iš universiteto. Mano pavardė – pirmas to sąrašo numeris. Man nežinant, profesorius subūrė didžiulį ratą žmonių ir išsaugojo mane universitete“, – su ašaromis akyse sakė ji.