Vakar tarptautinės vertėjų dienos proga Taikomosios dailės muziejuje įteiktos Šv. Jeronimo premijos. Šių metų laureatės – lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja iš lotynų kalbos, humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Dalia Emilija Dilytė-Staškevičienė ir lietuvių literatūros vertėja į vokiečių kalbą Claudia Sinnig.

Klasikei dr. D. Dilytei premija skirta už didelį indėlį verčiant antikos ir lotyniškus LDK tekstus, ypač už Senekos veikalų vertimą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Mokslininkė visuomet akcentavo antikos pažinimo ir gyvumo svarbą Lietuvos kultūros brandai, savo darbus – tiek vertimus, tiek mokslo studijas – skyrė šios esminės Vakarų kultūros patirties sklaidai Lietuvoje.

„Pirmiausia norėčiau atsiprašyti dėl to, kad su manimi susijęs įvykis atitraukė Jūsų dėmesį nuo rimtų darbų, ir padėkoti už sugaištą laiką. Seneka buvo teisus, sakydamas, jog žmonės stengiasi atsidėkoti už kiekvieną gautą mažmožį, tačiau jiems nepaprastai sunku atsilyginti už kito padovanotą laiką. Nuoširdžiai dėkoju už šią vertingą dovaną. Dar brangesnė dovana yra geri Jūsų jausmai ir nuomonės, kurių, tiesą sakant, nesijaučiu esanti nusipelniusi“, – sakė už daugelio metų darbus įvertinta dr. D. Dilytė.

Pirmoji dr. D. Dilytės vertimo publikacija pasirodė dar 1972 m., o 2011 m., įvertinus daugelio metų darbą, mokslininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Ne kartą pačios dr. D. Dilytės išsakytas įsitikinimas, kad versti pirmiausia reikia ne žodžius, sakinius ir net ne tekstus, o stilius ir autorius, skatina siekti puikaus vertimo aukštumų.

Vertėja iš lotynų ir senosios graikų kalbų stoja į vieną gretą su tokiais iškiliais klasikos vertėjais kaip Jonas Dumčius, Leonas Valkūnas ar Antanas Dambrauskas. Gerai mokėdama abi antikines kalbas – senąją graikų ir lotynų – dr. D. Dilytė vis dėlto specializuojasi romėnų autorių vertimuose. Ji imasi labai stambių veikalų, kalbos ir stiliaus požiūriu pačių sudėtingiausių romėnų autorių: Publijaus Kornelijaus Tacito ir Lucijaus Anėjo Senekos. D. Dilytė yra išvertusi didžiąją pastarojo kūrybos dalį: „Laiškus Lucilijui“, „Diatribes“, „Gamtos klausimus“, „Apie sielos ramybę“. Šie Senekos vertimai ne kartą sulaukė pakartotinių leidimų: net 500 psl. sudarantis veikalas „Laiškai Lucilijui“ išleistas keturis kartus, o po „Diatribių“ pasirodymo 1997 m. atskiri šio rinkinio traktatai išėjo atskirais leidimais dar keturis kartus. Ne mažiau įspūdingas ir istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito, vieno sudėtingiausių romėnų prozininkų, sunkiai išverčiamo į kitas kalbas, veikalų „Analai“ ir „Dialogas apie oratorius“ vertimas.

Verta paminėti ir LDK dvasininko, poeto, vieno II Lietuvos Statuto rengėjų, teisinių veikalų autoriaus Petro Roizijaus (isp. Pedro Ruizde Moros, 1505–1571) „Lietuvos sprendimų“ vertimą. Vertėjai puikiai pažįstamos ne tik prozos, bet ir eiliuoto teksto vertimo subtilybės: minėtini romėnų poeto Albijaus Tibulo elegijų korpuso, Ovidijaus, Sulpicijaus lyrikos, LDK barokinės poezijos vertimai. Mokslininkė yra ir daugelio recenzijų bei vertimo teorijos tyrimams skirtų tekstų autorė.