Ekonomikos fakulteto ekonominės analizės ir planavimo magistrantas Vytautas Ozolinš jau gali šiek tiek atsikvėpti nuo orientacinio sporto. Užsibrėžęs laimėti bent vieną orientavimosi sporto varžybų „Mano antradieniai“ etapą, tapo jau pasibaigusio sezono nugalėtoju. Vytautas įgyvendino ir dar vieną svajonę – žaisti Vilniaus krepšinio lygoje, o dešimties metų jį užkabino programavimas, kuris vis dar neatsibodo. Tačiau šįkart su vaikinu kalbamės apie orientavimosi sporto subtilybes.

Pamestas kompasas

Orientaciniu sportu Vytautas susidomėjo maždaug prieš 8 metus, nors pirmą trasą įveikė dar pradinėse klasėse. „Tuomet bėgdamas palei virvę pamečiau kompasą. Matyt, pamaniau, kad taip bėgant jo nebereikės (šypteli). Vėliau tėtis kompasą surado“, – pamena pašnekovas. Jis prie orientavimosi sporto sugrįžo gerokai vėliau, po kelerių metų. Sužinoję apie tokį vaikino pomėgį, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos kūno kultūros mokytojai Vytautui netgi pasiūlė atstovauti mokyklos rinktinei Vilniaus miesto mokyklų varžybose.

Aktyviau dalyvauti šiose masinėse varžybose ekonomistą paskatino tai, kad studijuodamas į jas galėjo atvykti savo transportu. „Orientavimosi varžybos rengiamos atokesnėse vietose, kurios dažniausiai nėra patogiai pasiekiamos viešuoju transportu. Taip pat dalyvauti skatino Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centas, palaikydamas ir apmokėdamas startus šiose varžybose“, – sako Vytautas.

Sėkmei reikalingos savybės

Pasak jo, norint laimėti, visų pirma reikia mylėti gamtą, tuomet išmokti skaityti žemėlapį, nes vien greitu bėgimu orientavimosi sporte rezultato nepasieksi. „Kai puikiai orientuojiesi žemėlapyje, tik tada prireikia greito bėgimo. Iš patirties galiu pasakyti, kad užtenka tiksliai greitu žingsneliu pereiti trasą, ir jau bus gan geras rezultatas. Pradedantiesiems bėgimas net gali pakišti koją, nes skubant ir nesigilinant į žemėlapį galima nuklysti į šoną. Tuomet daromos klaidos, dėl kurių prarandama keliasdešimt minučių“, – trečią savybę įvardija Vytautas. Pasiklydus jis pataria kuo greičiau pasiekti aiškų objektą, pavyzdžiui, kelią, pievą ar kalną, kurį būtų galima atpažinti žemėlapyje, o ne klaidžioti ratais tikintis netyčia atrasti reikiamą punktą.

Kas vis dėlto Vytautą motyvuoja orientavimosi varžybose? „Nubėgti geriau, nei tai padariau praeitą kartą. Prieš keletą metų pagrindinis rodiklis būdavo tai, ar pavyko įveikti trasos kilometrą greičiau nei per 10 minučių. Tėtis tai apibrėžė kaip orientacininko normą“, – šypteli pašnekovas. Jis prisipažįsta, kad iki šių metų nebuvo laimėjęs nė vieno „Mano antradienių“ etapo, tad prieš praėjusį sezoną išsikėlė tikslą laimėti bent vieną. Laimėjus pirmą etapą, kartelę teko kilstelėti aukščiau, kol galop Vytautą pagavo azartas, nulėmęs pergalę.

Kupini nuotykių keliautojų sąskrydžiai

Nuo bakalauro studijų pradžios Vytautas priklauso VU Žygeivių klubui. „Labiausiai patiko laipiojimas dirbtine uola, nors iš pradžių mintis lipti iki sporto salės lubų atrodė pavojinga. Patyręs žygeivių kolektyvas kaipmat pakeitė mano nuomonę ir apmokęs, kaip elgtis su saugos priemonėmis, paskatino siekti uolos viršaus. Po keleto treniruočių šis užsiėmimas tapo labai smagus. Po kurio laiko jau galėjau treniruotis savarankiškai“, – įspūdžiais dalijasi magistrantas.

Jis kartu su kitais VU žygeiviais dalyvaudavo pavasariniame keliautojų sąskrydyje, kuris visuomet būna pilnas nuotykių. Vytautas pasakoja, kad užsiregistravus komandoms įteikiamos baltos vėliavos ir spalvoti dažai komandos vėliavai sukurti. Paskui – 5–8 valandų žygis, o vakare – „klubovizijos“ konkursas, per kurį komandos turėdavo prisistatyti. Originaliausiųjų laukdavo prizas. „Kitą rytą būdavo dar vienas smagus išbandymas – kliūčių ruožas. Jame reikėdavo kuo greičiau įveikti trasą, kurioje tekdavo eiti rąstais, pasidaryti tiltelį per pelkę ir ją įveikti, susirišus neštuvus į finišą nešti „sužeistąjį“, iškelti komandos vėliavą“, – akimirkas iš pavasarinio keliautojų sąskrydžio prisimena žygeivis.

Vytautui yra tekę dalyvauti ir Lietuvos studentų keliautojų sąskrydyje. „Visa tai, ko reikia ruošiantis šioms varžyboms, labai praverčia būnant gamtoje su draugais. O mokėjimas rišti įvairius mazgus apskritai labai naudingas įvairiose situacijose, pradedant sodu ir baigiant kaklaraiščiu“, – įsitikinęs pašnekovas. Jo teigimu, Lietuvos studentų keliautojų sąskrydžio varžybos šiek tiek primena VU žygeivių sąskrydį, nes paprastai būna dvi rungtys: orientavimosi ir kliūčių ruožas. „Pernai įspūdį paliko punktas ežero saloje, iki kurio teko plaukti, nes užlipus ant lieptą primenančios konstrukcijos ji paskendo“, – prisimena vaikinas.

Baigęs magistrantūros studijas Vytautas planuoja susikoncentruoti į darbą ir lavinti jam reikalingus įgūdžius. Neatmeta galimybės ateityje turėti ir nuosavą verslą, nes jis traukia dėl savo iššūkių ir galimybių.