Šiandien Vilniaus universitetas žengia žingsnį siekdamas stiprinti ir plėtoti bendradarbiavimą su svarbiausiais pedagogų rengime dalyvaujančiais socialiniais dalininkais. Universitetas inicijuoja socialinės partnerystės forumą „Pedagogų rengimas universitete ateities Lietuvai“, kuris vyks lapkričio 20 d. Forume bus siekiama aptarti visų socialinių dalininkų lūkesčius, keliamus ateities pedagogams, apibrėžti universitetų vaidmenį juos rengiant ir inicijuoti diskusiją, skirtą pedagogų rengimo paradigmos kaitai Lietuvos aukštajame moksle.

„Turime susitelkti ir susitarti dėl konceptualių pedagogų rengimo dalykų, dėl teorijos ir praktikos dermės, kad parengimas nebūtų fragmentiškas ir padrikas. Jeigu dirbsime nuosekliai, Vilniaus universitetas gali tapti vienu iš naujos pedagogų rengimo strategijos paieškos iniciatorių ir iniciatyvos įgyvendintojų“, – forumo idėja džiaugėsi Švietimo tarybos pirmininkė, Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetų profesorė Vilija Targamadzė.

Mūsų mokytojai: visuomet reikia turėti pedagoginio optimizmo

Šiandieninė Lietuvos socialinė, kultūrinė, ekonominė padėtis, nuolatiniai šiuolaikinio pasaulio pokyčiai kelia nemenkus iššūkius bendrojo ugdymo mokyklose dirbantiems pedagogams. Siekdami deramos mūsų šalies raidos, turime greitai ir veiksmingai spręsti visuomenės švietimo ir ugdymo klausimus, o drauge ieškoti naujų pedagogų rengimo metodų ir turinio. Mokytojai kaip tarpininkai tarp švietimo politikos ir ugdymo praktikos daro didelę įtaką mūsų vaikų – ateities kartos – ugdymo kokybei, kartu ir mūsų šalies ateičiai.

VU akademinių reikalų prorektorius docentas Kęstutis Dubnikas mano, kad reikšminga dalimi nuo mokytojų priklauso mūsų vaikų gyvenimo gerovė, o mūsų vaikai yra mūsų ateitis: būsimieji studentai, vėliau savo sričių profesionalai ir galiausiai Lietuvos kūrėjai. Tačiau VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros vedėja profesorė Lilija Duoblienė pabrėžia, kad šiandieninis pedagogų rengimas, nepaisant visų su juo susijusių specialistų pastangų, gerokai atsilieka nuo laiko reikalavimų: šiandien turime gebėti reaguoti į greitai besikeičiantį kultūrinį kontekstą, dirbti inovatyviai, lanksčiai, prisiimti atsakomybę, dirbti netradiciškai, nuolat tobulėti ir teoriškai, ir praktiškai.

„Kalbėdama apie šiandienos pedagogiką, galiu pacituoti psichiatrą Aleksandrą Alekseičiką. Jis sakė, kad psichiatrai gali būti trijų rūšių: arba „Dievo duoti“, arba „padėk (jam) Dieve“, arba „neduok Dieve“. Tą patį galime pasakyti ir apie pedagogus. Būtų liūdna, jei šių, trečiosios rūšies, Lietuvos mokyklose daugėtų. Tikrai nenoriu pasakyti, kad Lietuvos mokytojai nėra išradingi ar kompetentingi. Neturėtume jų menkinti. Turime ieškoti būdų, kaip jiems padėti perprasti naująją kartą, perprasti ugdymo versmę ir imanentinius jo dėsningumus. Prisiminkime Stasio Šalkauskio mintį: mums visuomet reikia turėti pedagoginio optimizmo“, – svarstė Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė, profesorė V. Targamadzė.

Švietimo problemos: šiandienių pokyčių iššūkiai

Pastaruoju metu didžiausio ir seniausio Lietuvos universiteto mokslininkai ir vadovai reiškia vis didėjantį susirūpinimą šiandiene padėtimi Lietuvos mokyklose ir šalies pedagogų rengimu. Prof. L. Duoblienės nuomone, viena didesnių problemų ta, kad visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas, o dabarties mokykloje dirbantys pedagogai nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios ir motyvuojančios. Problemų kelia ir tai, kad mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų, būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepriklausomai nuo to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Retas pedagogas gali tobulinti kvalifikaciją rinkdamasis geriausius mokymus, kursus, siūlomus skirtingų Lietuvos institucijų. Tenka rinktis tik iš akredituotų programų paketo, nesiūlančio naujausių bendrų kultūrinių ar mokomojo dalyko temų ir problemų analizės.

Nemažai pedagogikos problemų įžvelgia ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė: 2010 m. atlikus 12–14 metų mokinių mokymo(si) didaktinių problemų ir jų sprendimo galimybių tyrimą paaiškėjo, kad dauguma šalies pedagogų dar nėra pasirengę dirbti pagal mokymo(si) paradigmą. Vadovaujantis šia paradigma, kuri pakeitė mokymo paradigmą, mokytojo keliami tikslai negali būti direktyvūs, jie gali ir turi būti pasirenkami, analizuojami ne tik iš mokytojo, bet ir iš mokinio pozicijų, kadangi mokymas(is) yra dvipusis procesas. Tačiau nemaža dalis šiandien mokyklose dirbančių pedagogų dar dirba pagal mokymo paradigmą, kurioje neretai naudojami ne itin priimtini naujosios kartos mokiniams mokymo metodai. Šitaip mokiniai neišmoksta patys formuluoti savo ugdymo(si) ir mokymo(si) tikslų, planuoti, apmąstyti savo sumanymus ir juos įgyvendinti, pajusti ir suprasti mokomosios medžiagos asmeninį reikšmingumą. Daugeliu atvejų patys mokytojai stengiasi užbėgti už akių. Tai yra mokymo paradigmos palikimas ir drauge rimtas signalas, nes tiek 1988 m. Tautinės mokyklos koncepcijoje, tiek pirmajame 1991 m. Švietimo įstatyme jau buvo įtvirtinta nauja, mokymo(si) paradigma, kuria turėtų būti grįsta šių dienų švietimo koncepcija. Akivaizdu, kad jeigu ji neveikia ir su naująja karta vis dar mėginama dirbti senais mokymo paradigmos metodais, turime pedagogų rengimą iš tikrųjų permąstyti, apsispręsti, kokiai mokyklai ir kokioms funkcijoms atlikti yra rengiamas pedagogas.

„Galvodami apie šiandienos pedagogą irgi pirmiausia galvojame apie jo funkcijas. Nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt ketveri metai, ir jeigu vis dar sulaukiame signalų, kad mūsų pedagogai nepasirengę atlikti tam tikrų funkcijų, tai mums sako, kad šiuo metu pedagogų rengime vis dar yra pernelyg daug tuščios retorikos, įvaldytos nuo švietimo reformos laikų“, – kvietė susimąstyti Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė.

Iki šiol nėra susitarta, kas yra gera mokykla ir kokia ji turėtų būti. Atsisakyta Tautinės mokyklos koncepcijos, tačiau neaišku, kuo ją pakeisti, ką dera perimti iš šios koncepcijos, kokiais naujais dalykais papildyti. Išorinis ir vidinis auditas, formalieji reikalavimai pedagogams nėra pakankami – tai matavimo priemonės, o ne giluminiai pedagogikos dalykai. Nesusitarus dėl mokyklos koncepcijos, taip ir lieka neaišku, ką ir kaip turime matuoti.

„Visiškai pritariu habilituotos daktarės Meilės Lukšienės minčiai, kad ugdymas ir kultūra yra sąryšingi sandai, o šis sąryšis, jeigu ugdymas traktuojamas neteisingai, gali mus nuvesti kultūrinio genocido apraiškų link: patyčių mokyklose, nesusikalbėjimo dėl vertybinių dalykų ir moralinių normų. Švietimas ir pedagogų rengimas turi būti nacionalinio susitarimo klausimas, o ne vienos partijos, interesų grupės ar vieno ministro reikalas. Nerimą kelia pastaruoju metu matomi nepamatuoti ir neapgalvoti biurokratų sprendimai. Visuomet turime prisiminti, kad ugdymas susijęs su vertybėmis, o vertybės formuojamos doriniu pagrindu. Gerai neįsisąmoninus bazinių ugdymo dalykų, ugdymo pagrindų, jis nebus visavertis nei mokyklose, nei kitose institucijose“, – kalbėjo Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė.

Kaip pabrėžė profesorė, Lietuvoje iki šiol nesugebama konceptualiai sukonstruoti pedagogikos teoriją ir praktiką jungiančio modelio: neperpratus pačių ugdymo pagrindų, šiandien šlubuoja visas pedagogų rengimo procesas. Turime perprasti ir ugdymo įvairovę, galinčią praturtinti kiekvieną pedagogą, nes šiandienos pedagogas turi susigaudyti ir atsirinkti šioje gausoje. Pedagogų rengime svarbu atkreipti dėmesį į būtinybę įdiegti įvairius indikatorius, procedūras ir vertinimo skales, kurie padėtų atsirinkti metodologinę prieigą, turinį ir ugdymo formas. Tačiau to padaryti nepavyksta, kai nesugebama suformuluoti ugdymo tikslų.

Pedagogų rengimo strategija: kreivų veidrodžių karalystė

Dabarties mokytojų rengimo analizei skirta daugybė įvairių tyrimų. Tačiau valstybinė pedagogų rengimo strategija išlieka problemiška. Metų pradžioje VU išreiškė susirūpinimą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl susidariusios padėties ir universiteto vaidmens pedagogų rengime. Išsakytas nerimas dėl mokytojo profesijos prestižo ir probleminės pedagogų rengimo padėties. Šiuo metu statistiniai duomenys atskleidžia, kad tik 14 proc. pedagoginį išsilavinimą ir pedagogo profesinę kvalifikaciją įgijusių Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų renkasi darbą mokykloje. Vadinasi, net 86 proc. kvalifikuotų pedagogų pasuka kitu keliu.

Kita vertus, Švietimo ir mokslo ministerija pranešimuose pažymi, kad, deja, pedagogų Lietuvoje netrūksta, kol neišspręstas pensinio amžiaus sulaukusių pedagogų socialinės padėties klausimas. Be, to nemažai klausimų kelia priėmimo į pedagogų rengimo studijų programas reikalavimai: ar neturėtume reikliau vertinti norinčiųjų studijuoti pasirengimo lygmens ir motyvacijos, kokie metodai turėtų būti taikomi, kas turėtų prisiimti atsakomybę? Natūraliai iškyla klausimai ir dėl valstybės lėšų panaudojimo efektyvumo bei valstybės poreikių tenkinimo užtikrinimo. Į šiuos klausimus spalio pabaigoje SKVC organizuotame tarptautiniame seminare dėmesį atkreipė ir užsienio šalių ekspertai, kurie nuo 2003 m. išoriškai vertina pedagogų rengimo studijų programas ir pastebi tų pačių problemų įsisenėjimą. Ypač atkreipiamas dėmesys į pedagoginės praktikos kokybę, kuri yra vienas iš esminių pedagogų rengimo elementų.

Neretas pedagogikos studijas besirenkantis būsimasis studentas toli gražu negali džiaugtis aukštu konkursiniu stojimo balu. Tokių studentų motyvacija tikrai nėra ir negali būti aukšta. Nemaža dalis šių studentų studijuoja ne vien valstybės, bet ir savo lėšomis. „Tad ar tai nėra lėšų švaistymas? Tiek valstybės, tiek ir privačių“, – klausė VU akademinių reikalų prorektorius.

Per pastaruosius penkerius metus mažėja ir valstybės skiriamas finansavimas pedagogų rengimui. Švietimo ir ugdymo krypčių grupės bakalauro studijų programų studentams, būsimiesiems pedagogams, rengti 2010 m. skirta 800 studijų krepšelių, šiemet – perpus mažiau. Šis mažėjimas grindžiamas demografine krize. „Vadovaudamiesi šia logika iš viso turėtume nieko neberengti. Vaikų gimstamumas mūsų šalyje mažėja, emigracijos klausimas iš esmės nesprendžiamas, taigi galbūt nebeverta rūpintis švietimu, šeima, socialine mūsų gerove, ekonomine padėtimi – tegul visi išvažiuoja. Greitai mums nebereikės nei mokytojų, nei kitų specialistų“, – ironiškai į šių dienų logiką žvelgia doc. dr. K. Dubnikas. Jis mano, kad toks studijų krepšelių mažinimas gali atskleisti ir tam tikrą valstybės apsisprendimą: šitokia forma ir būdais, kaip jie rengti iki šiol, mokytojai nebegali būti rengiami. Turime ieškoti naujų pedagogų rengimo formų.

„Kaip šiandien turėtume rengti pedagogus, išlieka sudėtingas ir atviras klausimas. Mūsų aplinka keičiasi labai greitai, nauja moksleivių karta mąsto kiek kitomis sąvokomis ir operuoja modernesniais vaizdiniais. Ar mokytojas pajėgus mokyti naująją kartą? Kaip sumažinti atotrūkį tarp mokytojų ir mokinių, turinčių kitą žodyną ir vertybes? Tikėtina, kad skaitmeninės kartos mokytojai geriau supras skaitmeninės kartos mokinius, bet greičiausiai kils naujų problemų. Taigi pedagogikos lankstumas šiandien labai svarbus ir būtinas“, – mano prof. L. Duoblienė.

Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė ragino susitarti dėl pedagogų rengimo ir ugdymo modelių, bet tam reikia žinoti, kokiai mokyklai turi būti rengiami pedagogai. Šiandien dera apsibrėžti rengimo schemą ir koncepciją, konceptualiai susitarti dėl pedagogo funkcijų ir aiškiai orientuotis į mokymo(si) paradigmą. „Bet štai turiu įtarimą, kad šiandien tie, kurie moko dirbti pagal mokymo(si) paradigmą, patys nemoka pagal ją dirbti. Dažnai deklaruojame, kad puikiai ją išmanome ir dirbame pagal ją, tačiau tik atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje“, – įsitikinusi prof. V. Targamadzė.

Pasak jos, šiandien rengiant pedagogus labiausiai akcentuojama ugdymo filosofija, tačiau metodologiniu pagrindu gali būti ir psichologija, religija, įvairios kitos pedagoginės srovės. Apie tai kartkartėmis užsimenama, tačiau nėra holistinio, visuminio vaizdo. Jaunieji mokytojai rengiami be metodologinio pagrindo įsisąmoninimo ir suvokimo. Jeigu pati ugdymo sistema konstruojama ne metodologiniu pagrindu, akivaizdu, kad ji nebus sukonstruota teisingai, ji tebus ugdymo imitacija. „Mūsų švietimo sistema patyrė pernelyg daug nepamatuotų eksperimentų, daugelis jų visiškai ją išbalansavo. Praradome mokytojų pasitikėjimą, o be pasitikėjimo visos reformos – tiek dalinės, tiek visuminės – liks popieriniais reikalais“, – kritikos dabartinei švietimo sistemai negailėjo Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė.

Koks galėtų būti VU vaidmuo?

Siekdamas užtikrinti Lietuvos pedagogų rengimo kokybę, VU daugelį metų vykdo pedagogo kvalifikaciją teikiančias studijas. Pedagogikos, kaip atskiros mokslo disciplinos, dėstymas universitete užsimezgė dar XIX a. „Turint omenyje, kad Vilniaus universitetas įsteigtas 1579 m., turi tikrai gražias, tvirtas ir turiningas edukacines tradicijas, manau, kad jis galėtų dar kartą paskatinti susitarti dėl pedagogų rengimo, konceptualiai jį peržvelgti ir pamėginti drauge su kitomis aukštosiomis mokyklomis įgyvendinti“, – tvirtino Švietimo tarybos pirmininkė V. Targamadzė.

„Universitetas niekuomet nebuvo nutraukęs pedagogų rengimo. Rengdavome stiprius būsimuosius mokytojus – mokomojo dalyko specialistus, giliai išmanančius savo sritį profesionalus. Tiesa, iki šiol specializuotas pedagogų rengimas nebuvo mūsų prioritetinė sritis. Tačiau pažvelkime į statistiką – per 10 proc., arba per 4,5 tūkst., šiuo metu bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių pedagogų baigę Vilniaus universitetą. Turėjome ir kelias programas būsimiesiems mokytojams: fizikos, filologijos, istorijos, matematikos ir informatikos, kuri vienintelė išlikusi iki šiol“, – sakė prorektorius doc. dr. K. Dubnikas. Šiandien VU pedagogo kvalifikaciją taip pat gali įgyti bakalauro studijų studentai, pasirinkdami dvigubą bakalauro laipsnį suteikiančias gretutines pedagogikos studijas. Pažymėtina, kad jas renkasi išskirtinai motyvuoti studentai. Tokių studijų metu rengiami puikūs dalykininkai, savo srities profesionalai, papildomai pasirinkę įgyti ir pedagogo kompetencijas bei kvalifikaciją. O baigusieji bakalauro studijas gali rinktis vienerių metų trukmės laipsnio nesuteikiančią mokyklos pedagogikos studijų programą.

„Šiandien mūsų universitetas itin patrauklus ir patogus rengti pedagogams. Jis turi viską, kas galėtų padėti spręsti mokytojų rengimo problemas: edukologijos ir psichologijos mokslininkų pajėgas, fakultetuose dirba stiprūs įvairių mokyklinių dalykų didaktai, jau baigiama kurti mentorių mokyklose bazė, dirba žymūs socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai, padėsiantys stiprinti ir atnaujinti bendras kultūrines kompetencijas. Kuriami didieji mokslo slėniai, kurie neleis atsilikti nuo gamtos mokslų naujovių. Turime aukščiausio lygio informatikus, kurie konsultuoja skaitmeninių mokymo technologijų srityje. Belieka pridurti, kad esame sukaupę nemažai pedagogų rengimo patirties. Mūsų universitetas ne vieną dešimtmetį garsėjo pedagogų rengimu ir tai užtikrino puikią mokytojų ir mokslo reprodukciją“, – pasakoja profesorė L. Duoblienė.

VU niekuomet nebuvo specializuota pedagoginio profilio aukštoji mokykla. Jis visuomet labiau orientuotas ne į mokytojų, dirbsiančių mokyklose, dar vadinamų mokytojais praktikais, rengimą, o į teorines ugdymo mokslo ar gilias kitų disciplinų studijas, pirmiausia mokytojo, stipraus savo mokomojo dalyko specialisto, būtino ugdant vyresnių gimnazijos klasių moksleivius, parengimą.

„Ką šiandien gali pasiūlyti Vilniaus universitetas? Kalbame apie pedagogų rengimo tinklą: siekiame stiprinti administracinę struktūrą, sukurti labai gerą, glaudžiai bendradarbiaujantį tinklą tarp fakultetų, integruoti mokomojo dalyko didaktus (chemikus, filologus, istorikus, matematikus ir kt.), skatinti šių didaktų ir atitinkamos srities mokslininkų (bendrosios psichologijos, edukologijos) bendradarbiavimą, užtikrinti kokybišką būsimų pedagogų praktiką per mokytojų mentorių tinklą. Galime manyti, kad taip Vilniaus universitete rasis nauja mokytojų parengimo struktūra“, – ateities planus atskleidė prorektorius doc. dr. K. Dubnikas.

Išsamesnė informacija apie forumą.