Šiemet sukanka 50 metų, kai 1964 m. spalio 14 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo atlikta pirmoji atviros širdies operacija Lietuvoje. 2012 m. minėjome pirmosios širdies persodinimo operacijos Lietuvoje 25-metį. Abiejų šių istorinių operacijų dalyvis širdies chirurgas, Vilniaus universiteto profesorius emeritas, ilgametis VU Širdies chirurgijos klinikos vedėjas Vytautas Sirvydis sako, kad šiandien Lietuvos širdies chirurgai neatsilieka nuo geriausiuose pasaulio medicinos centruose dirbančių kolegų. Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras gali prilygti moderniausiems Europos širdies chirurgijos centrams. Kad ir kokias sudėtingas operacijas jau galima atlikti šioje srityje, širdies chirurgams dar yra kur tobulėti ir dar daug iššūkių jų laukia ateityje.

Naujovės „gimdė“ naujoves

„Kokia šios sukakties reikšmė, kodėl ši data vis dar tokia svarbi Lietuvos medicinai ir visuomenei?“ – klausiame vieno žymiausių šalies širdies chirurgų, profesoriaus V. Sirvydžio. „Širdis buvo pats paskutinis organas, paliestas chirurgo rankų, todėl širdies chirurgija ypač išskirtinė. Kodėl taip ilgai nesiryžta operuoti širdies? Sklandė daug mitų, vienas iš jų – širdis yra žmogaus sielos buveinė. Ją palietus žmogus miršta. Netgi vienas iš žymiausių pasaulio chirurgų Theodoras Billrothas 1893 m. Vienos kongrese yra pasakęs, kad tas chirurgas, kuris palies širdį, tesulaukia visų kolegų pasmerkimo. Šis pasakymas ne tik rodė baimę ar pagarbą žmogaus širdžiai, bet ir buvo ženklas, kad idėja operuoti širdį, siekiant gelbėti žmogaus gyvybę, jau buvo gyva. Šią idėją, praėjus vos dvejiems metams po garsaus T. Billrotho perspėjimo, 1895 m. įgyvendino Liudwigas Rehnas – jis užsiuvo durtą širdies žaizdą, taip išgelbėdamas gyvybę 22 metų vyrui. Šis įvykis, nors ir sulaužė mitą, kad širdis nėra neliečiama, buvo tik epizodinis ir širdies chirurgijai starto dar nedavė. Trūko ir žinių, mokslas turėjo surasti tokius būdus, kurie leistų saugiai operuoti širdį.

Širdies chirurgijai sukurti reikėjo daug naujovių. „Pirmiausia reikėjo išmokti sustabdyti širdį, kad operacijos metu ji nedirbtų, sustabdyti kraujavimą, kad širdį atidarius jis būtų kuo mažesnis, o ištekėjęs kraujas būtų surenkamas ir vėl grąžinamas į žmogaus kraujotaką. Svarbiausia, reikėjo išmokti išlaikyti žmogų gyvą tam laikui, kol chirurgas, sustabdęs širdį, ją operuoja. To buvo siekiama dviem būdais. Vieni tyrinėtojai bandė atšaldyti organizmą ir taip sulėtinus medžiagų apykaitą padidinti audinių atsparumą deguonies stygiui ir sudaryti galimybę ilgiau sustabdyti širdį, išlaikant gyvas smegenis ir kitus organus. Kiti kūrė aparatus, kurie pavaduotų širdį tol, kol chirurgai ją operuoja, ir žmogaus kūno kraujotaka ir deguonies tiekimas audiniams nebūtų sustabdytas. Galiausiai šie metodai buvo sujungti“, – pasakoja profesorius V. Sirvydis. Jie papildo vienas kito trūkumus ir šiandien širdies chirurgai saugiai gali sustabdyti širdį keletui valandų ir tiksliai daryti sudėtingas operacijas.

Dirbtinės kraujo apytakos aparatai pradėti kurti ir eksperimentiškai bandyti trečiame–ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV, Italijoje, Rusijoje, tačiau šiuos darbus sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Pirmasis sėkmę pasiekė amerikietis Bostono chirurgas J. H. Gibbonas 1952 m., kai panaudojęs savo sukurtą dirbtinės kraujo apytakos aparatą jaunai moteriai atvėrė širdį ir užsiuvo prieširdžių pertvaros defektą. Tai iš tikrųjų buvo modernios širdies chirurgijos pradžia.

Lietuvą atviros širdies chirurgijos idėjos pasiekė gana greitai. Jau 1957 m. profesorius Pranas Norkūnas ir Algimantas Marcinkevičius, suorganizavę studentų pagalbininkų būrį, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vivariume pradėjo eksperimentinius hipotermijos tyrimus. Buvo pasiekta, kad šunis atšaldžius iki 27°C pavykdavo sustabdyti širdį iki 30 min., o šunys po to sėkmingai pasveikdavo. Tai buvo labai rimtas žingsnis atvirų širdies operacijų link.

Tuo metu Vilniuje (B. Efrosas, A. Sučila, A. Pronckus) ir Kaune (J. Brėdikis) jau buvo atliekamos uždaros širdies operacijos.

Vis dėlto didžiausias impulsas atviroms širdies operacijoms ir kartu moderniai širdies chirurgijos specialybei atsirasti buvo 1962 m. profesoriaus P. Norkūno iniciatyva įkurta Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija Vilniaus universitete. Jos vadovu 1963 m. paskirtas profesorius A. Marcinkevičius. Visos šios laboratorijos darbuotojų pastangos buvo skirtos atviros širdies chirurgijos pradžiai. Kai tik universiteto laboratorija įsigijo dirbtinės kraujo apytakos aparatą, tuoj pat pradėti eksperimentai, kurių metu buvo tyrinėjamos galimybės, panaudojant šį aparatą, daryti operacijas sustabdytoje ir atviroje širdyje, mokomasi šių operacijų technikos.

Profesorius A. Marcinkevičius, pasinaudojęs daktaro disertacijos mokslinio vadovo akademiko E. Mešalkino prielankumu, 1964 m. pavasarį kartu su 7 bendradarbiais vyko į Novosibirską ir jo Kraujotakos patologijos institute toliau eksperimentavo su dirbtinės kraujo apytakos aparatu, mokėsi tikslios širdies ligų diagnostikos ir atvirų širdies operacijų technikos. Praėjus kuriam laikui, akademikas E. Mešalkinas atvyko į Vilnių kartu su Novosibirsko instituto Dirbtinės kraujo apytakos skyriaus vedėju lietuviu tremtiniu Jeronimu Stundžia ir 1964 m. spalio 14 d., dalyvaujant svečiams iš Novosibirsko ir profesoriaus A. Marcinkevičiaus komandai, Vilniuje atlikta pirmoji atvira širdies operacija – skilvelių pertvaros defekto užsiuvimas dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis. Tai laikoma modernios širdies chirurgijos pradžia Lietuvoje. Tobulėjant technikai buvo atliekamos vis sudėtingesnės širdies operacijos, tam reikėjo labai tikslios diagnostikos, o jos tobulinimas smarkiai pastūmėjo kardiologiją į priekį. Buvo pradėta širdį zonduoti, o vėliau naudoti zondus ir gydymui. Širdies operacijos prisidėjo pirmiausia prie chirurgijos, diagnostikos, transplantacijos, naujų technologijų ir vaistų kūrimo pažangos ir prie medicinos pažangos apskritai. Jos paskatino naujų medicinos sričių – anesteziologijos, reanimatologijos, imunologijos atsiradimą. Profesoriaus V. Sirvydžio manymu, tai esminiai momentai, apibrėžiantys širdies chirurgijos reikšmę medicinos raidai Lietuvoje.

„Ypatingą svarbą širdies chirurgijos atsiradimui ir plėtojimuisi turi Vilniaus universitetas. Be jo įkurtos ir išlaikomos Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos širdies chirurgijos pažanga būtų daug lėtesnė. Universiteto žmonės buvo pagrindiniai pradėję širdies operacijas. VU visada buvo mokslo, tarp jo ir medicinos, pažangos iniciatorius. Nuo senų laikų universitetuose gimdavo ir iš jų sklisdavo naujos idėjos, būrėsi išsilavinę žmonės“, – tokią VU reikšmę širdies chirurgijos istorijoje įvardija profesorius.

Širdies persodinimas – žymus žingsnis pažangos link

2012 m. minėjome pirmosios širdies persodinimo operacijos Lietuvoje 25-metį. Ji padaryta 1987 m. rugsėjo 2 d. ir prof. V. Sirvydis buvo tarp tų, kurie atliko šią operaciją, vadovaujami prof. A. Marcinkevičiaus. Nuo to laiko Lietuvoje padarytos 125 širdies persodinimo operacijos, iš jų 98 Vilniuje. Tarp pacientų buvo 8 vaikai, iš kurių mažiausiam tebuvo 3 mėnesiai.

Pirmoji širdies persodinimo operacija Lietuvoje atlikta praėjus 20 metų nuo sensacingos ne tik medicinos visuomenei, bet ir visiems žmonėms žinios, kad chirurgas Christianas Bernardas Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune sėkmingai padarė širdies persodinimo operaciją žmogui.

Tuomet spauda išgarsino šią operaciją kaip didžiausią žmonijos laimėjimą. Širdies persodinimo idėja tarp širdies chirurgų buvo gyva. Širdies persodinimo galimybės buvo tyrinėjamos eksperimentuojant su gyvūnais. Ypač daug eksperimentinių darbų rezultatų paskelbė N. E. Shumway‘aus grupė iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje. Pabuvęs N. E. Shumway‘aus laboratorijoje ir iš jo pasimokęs širdies persodinimo chirurginės technikos, Ch. Bernardas grįžęs namo išdrįso pirmasis pasaulyje padaryti širdies persodinimą žmogui. Nors N. E. Shumway‘ui ir jo kolegoms tai sukėlė didelį nusivylimą, tačiau daugumai pasaulio širdies chirurgų skatino  entuziazmą ir norą kuo greičiau pakartoti. Ne išimtis buvo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos chirurgai.

Lietuvos chirurgų padėtis skyrėsi nuo laisvojo pasaulio tuo, kad jie buvo priklausomi nuo Sovietų Sąjungos chirurgijos vadų. Akivaizdus to pavyzdys – širdies transplantacijos kelias į Lietuvą. Širdies transplantacijos idėja Lietuvoje buvo gyva ir prieš Ch. Bernardui paskelbiant apie savo sėkmę. Kaip pasakoja profesorius V. Sirvydis, dar 1964 m. Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos mokslo darbuotojas Egidijus Barkauskas, padedamas studentės Meilės Černiauskaitės, darė heterotopinio širdies persodinimo eksperimentus ir tyrinėjo persodintos širdies funkciją, atmetimo reakciją. Po 1967 m. žinios apie širdies persodinimą žmogui prof. A. Marcinkevičius suorganizavo didelę chirurgų ir kitų specialistų grupę ir pradėjo labai intensyvius širdies persodinimo eksperimentus (100 eksperimentų su šunimis Medicinos fakulteto vivariume ir 200 eksperimentų su kiaulėmis Vilniaus mėsos kombinate laikinai įkurtoje operacinėje). Šių eksperimentų metu buvo mokomasi chirurginės technikos, tyrinėjama persodintos širdies funkcija, imunologijos problemos. Maždaug po metų eksperimentavimo Vilniaus širdies chirurgai buvo pasiruošę tai padaryti klinikoje žmogui. Bet per tą laiką po trijų nesėkmingų širdies persodinimo operacijų bandymų Maskvoje ir Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras B. Petrovskis uždraudė širdies persodinimo operacijas daryti visoje Sovietų Sąjungoje. Maskvoje įkurtas organų persodinimo institutas, kuriam pavesta daryti inkstų, kepenų ir kitų organų persodinimo operacijas, pasiruošti atlikti širdies persodinimo operaciją.

Vilniaus širdies chirurgams reikėjo laukti beveik 20 metų. Po to, kai atliktos kelios sėkmingos operacijos Maskvoje, gautas leidimas tai daryti ir Vilniuje. Europoje ir Šiaurės Amerikoje per tą laiką pasiekta žymi pažanga. Daugelyje klinikų tai tapo įprasta, žmogaus gyvybę gelbstinti operacija. Sukurti daug tobulesni persodinto organo atmetimą slopinantys vaistai.

Organų persodinimo rezultatai labai pagerėjo. O Lietuvai ir Vilniaus širdies chirurgams 1987 m. rugsėjo 2 d. atlikta širdies persodinimo operacija buvo labai svarbus įvykis. Širdies persodinimo sėkmė kėlė entuziazmą, skatino įvairių medicinos specialybių atstovus susitelkti bendram darbui. Be visuomenės supratimo ir palaikymo šis darbas būtų buvęs neįmanomas. Lietuvoje reikėjo įkurti transplantacijų biurą, kurio viena iš funkcijų buvo šviesti visuomenę ir gauti jos palaikymą organizuojant donorystę.

Greitai paaiškėjo, kad ligonių, kuriems reikia persodinti širdį, yra labai daug, o organų donorų trūksta ir daugumai sergančiųjų širdies chirurgai padėti negali, nes nesulaukiama donoro širdies, ir tik mažumai pasiseka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti būdų, kaip išspręsti šią problemą.

Gruodžio 5 d. 16 val. Lietuvos mokslų akademijoje vyks renginys, skirtas širdies chirurgijos 50-mečiui „Širdies chirurgijos dabartis ir naujausi pasiekimai“. Jame dalyvaus prof. Vytautas Sirvydis, prof. Giedrius Uždavinys, doc. Virgilijus Tarutis, dr. Gintaras Kalinauskas, doc. Rimantas Karalius.