Žymus chemikas, Chemijos fakulteto Polimerų chemijos katedros vedėjas prof. Ričardas Makuška gali didžiuotis savo mokslinės veiklos įvertinimais – jis yra du kartus Rektoriaus mokslo premijos laureatas (2005 ir 2009 m.) ir Lietuvos mokslo premijos laureatas (2011 m.). Nors jau daugiau kaip 30 metų dirba dėstytoju, tačiau geriausio dėstytojo vardu profesoriaus pedagoginė veikla įvertinta pirmą kartą. Anot profesoriaus, kiekvienas įvertinimas reiškia, kad jo skirtas laikas ir pastangos studentų yra pastebėtos ir įvertintos. „Jeigu studentai mato, kad gerai padaryta, tai, be abejo, yra svarbu“, – džiaugiasi profesorius.

Dėstymo forma – kiekvieno dėstytojo pasirinkimo reikalas

Prof. R. Makuška dėsto magistrantams ir ketvirto kurso pagrindinių studijų studentams – auditorijai, kuri jau turi daug būsimos specialybės žinių ir yra klausę daugelio profesorių paskaitų. Tačiau tai nėra lengviau, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – tokiems klausytojams reikia pateikti specialių žinių, ieškoti būdų, kaip pateikti, jie jau daugiau ir reikalauja iš dėstytojo.

Profesorius save laiko klasikinio dėstymo stiliaus atstovu – jis iki šiol mano, kad paskaitos yra svarbu, kad ir kokie madingi būtų nuotoliniai mokymosi būdai ir kitos naujovės. „Manau, kad paskaitose dėstytojas turi būti asmenybė, kuri sudomina ir nubrėžia kontūrus, ką reikia žinoti, kur gilintis, kas svarbu. Daugumai studentų tokio išorinio parodymo tikrai reikia. Paskaita – tai koncentruotas temos pateikimas, akcentų išskyrimas, apibendrinimai, o paskaitos forma – tai jau pasirinkimo reikalas“, – sako profesorius.

Pradėjęs dėstyti R. Makuška per paskaitas viską rašė kreida lentoje. Dabar visos paskaitos yra perkeltos į virtualią erdvę. Tačiau net ir šiuolaikinių technologijų amžiuje profesoriui nelengva atsakyti į klausimą, ar taip yra tikrai geriau. „Rašyti kreida ant lentos yra sunkiau dėstytojui, sunkiau ir studentui, bet tai nereiškia, kad blogiau: tokiu atveju studentai turi sekti dėstytojo mintis, palaikyti tą patį tempą, įsijungia papildomi atminties mechanizmai, ir tai yra pliusai. Be abejo, rašant ant lentos pateikiama mažiau informacijos, sunku „nupiešti“ kokybiškas iliustracijas, bet lieka daugiau laisvės kūrybai. O iš anksto paruošta iliustracinė medžiaga (skaidrės) yra tam tikras trafaretas, nuo kurio sunkoka nukrypti. Be to, kai kurie studentai galvoja, kad jiems tos iliustracinės medžiagos ir užteks, nenori jos papildyti savo pastabomis ir tuo labiau skaityti vadovėlių. Manau, kad stipresniems studentams paruošta iliustracinė medžiaga ar paskaitų konspektai yra labai pravartūs dalykai, nes jie negaišta laiko perrašinėdami ar perpiešdami paskaitų medžiagą, o silpnesniems ir tingesniems – labai didelis klausimas, kuris variantas yra geresnis“, – svarsto R. Makuška.

Ir šiandien dėstytojui dar tenka naudotis lenta ir rašyti joje kreida. „Studentai dėl to jokių problemų nekelia, kiekvienas dėstytojas galvoja, kaip jam patogiau pateikti, kaip labiau studentus sudominti“, – sako R. Makuška.

Studentų darbų įvertinimui profesorius skiria daug dėmesio ir jo rašomas galutinis pažymys susideda ne tik iš egzamino, bet ir iš kontrolinių, laboratorinių darbų vertinimų. Egzaminuodamas jis užduoda daug klausimų iš visų dėstomo dalyko skyrių ir lengvai „praslysti“ pas jį, kaip pats sako, neįmanoma. Studentų darbus jis stengiasi įvertinti kuo objektyviau.

Tarp studento ir dėstytojo – pagarba ir dalykiniai santykiai

Ko sau, kaip dėstytojas, R. Makuška niekada neleistų bendraudamas su auditorija? Profesorius pripažįsta, kad niekada neleistų studentų žeminti. „Tarp dėstytojo ir studento turi būti pagarbūs, dalykiniai santykiai, tai studentai supranta ir vertina,“ – tvirtina profesorius.

Jis mėgsta pajuokauti per paskaitas, jas paįvairinti gyvenimiškais pavyzdžiais, susijusiais su chemija, jos pritaikymu, cheminių reiškinių interpretavimu. Studentai labai gerai supranta tokius intarpus.

„Esu tolerantiškas žmogus ir suprantu, kad yra visokių žmonių. Svarbu, kad neišvestų iš pusiausvyros visos auditorijos, kad liktų darbinė aplinka. Be abejo, negalima toleruoti grubumo, necenzūrinio elgesio, bet dabar tarp studentų tokių nepasitaiko,“ – sako R. Makuška.

Jam norisi, kad visi studentai rimtai žiūrėtų į studijas, kad savarankiškai daugiau skaitytų. Jis džiaugiasi, kad dabartiniai gal ir nėra stipresni už ankstesnių kartų studentus, bet požiūriu į darbą – geresni.

Absolventas turi didžiuotis – „Aš esu chemikas“

Chemija yra nelengvas, kietas mokslas. Kokie dabar studentai? Profesorius apgailestauja: šiandien jis tikrai negali pasakyti, kad visi yra motyvuoti ir taps savarankiškai dirbančiais chemikais. Situacija, anot jo, nėra gerėjanti, ir tai problema. „Chemija tampa vis populiaresnė, priimama vis daugiau studentų, o motyvuotų gerų mokinių nėra daugiau, gal kaip tik mažiau. Deja, matyti, kad dalis naujai įstojusių studentų yra gana silpni. Tenka pripažinti: kad būtų geras studentas ir paskui geras specialistas, stojantysis turi turėti gerą bendrąjį pasirengimą, turėti tam tikrą mąstymo struktūrą, nukreiptą į tiksliuosius mokslus, būti pasiruošęs sunkiai dirbti. Dėstytojas negali išmokyti, dėstytojas gali tik padėti išmokti. Aš manau, kad dabar bent jau pusė iš įstojusiųjų tampa gerais studentais, o vėliau ir gerais specialistais, sėkmingai dirba mokslo įstaigose ir gamybinėse įmonėse, taip pat ir užsienyje, įstoja į doktorantūrą užsienio universitetuose“, – džiaugiasi profesorius.

Profesoriui labiausiai patinka studentai, kurie žino, ko nori, ir gali savarankiškai dirbti. „Praktinis darbas rengiant chemiką yra labai svarbus. Turi būti sukurta sistema, kai kartu dirba doktorantai, magistrantai, ketvirto kurso ir net žemesnių kursų studentai. Taip jie mokosi vieni iš kitų, nes dėstytojas neturi galimybės visada būti šalia. Tokios sistemos sukūrimas, kai į mokymo procesą integruotos visos studijų pakopos, yra labai gera mokykla. Įgaunama ne tik praktinių įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi. Baigęs chemijos studijas absolventas turi pasitikėti savimi – aš esu chemikas, galiu spręsti chemijos problemas, galiu suvokti cheminius procesus ir keisti juos, galiu kurti. Ir didžioji dalis absolventų tai gali“, – svarsto R. Makuška.

Apie chemijos studijas svetur ir Lietuvoje

Paklaustas, ką mano apie chemijos studijas svetur, profesorius kategoriškas: tai reikia daryti Lietuvoje, kadangi pas mus chemijos studijos yra aukšto lygio. Tikrai nėra reikalo užsienyje siekti bakalauro laipsnio. Chemijos studijose, anot jo, labai svarbus darbas laboratorijose, galimybė prieiti prie aparatūros, dirbti savarankiškai – skirtumas čia tarp Lietuvos ir užsienio universitetų mažas, nes Vilniaus universiteto laboratorijos dabar aprūpintos nauja modernia įranga. Profesorius svarsto, kad magistrantūros studijoms užsienyje kartais galima rasti pateisinimą, kadangi ten gali būti siūloma daugiau specializacijų, ten labiau skatinamos tarpdisciplininės studijos, kai kurie techniniai universitetai turi labai glaudžius ryšius su pramone.

Vyresnieji – mokslui, jaunesnieji – dėstymui?

Prof. R. Makuška priklauso vyresnės kartos dėstytojams. Tarp geriausių dėstytojų daugiausia dominuoja jaunieji kolegos. „Kiekvienas atvejis turbūt yra savitas ir vis kitoks, bet daugelis vyresnės kartos dėstytojų daug dėmesio skiria mokslui. Dėstomus dalykus jie seniai paruošę, dėstymas gal kartais tampa „atidirbimu“, ne visi, sakykim, įdeda daug širdies į tą darbą. Įdėti širdies – tai patraukti studentus, ne tiesiog atskaityti, o įteigti, pajausti, kad studentai tai priima, kad jiems tai reikalinga ir įdomu. Ilgai dėstant ateina tam tikras atbukimas. Aš kai kuriuos dalykus dėstau jau 25 metus, žinoma, per tą laiką jie daug kartų atnaujinti ir pakeisti, bet pagrindai tai tie patys – klasika, sukurta prieš kelias dešimtis ar net šimtus metų. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – galbūt jaunesni dėstytojai dažnai dėsto pirmam–antram kursams, tie kursai didesni, aktyvesni, aš ir pats pastebėjau, kad dažnai mūsų fakultete geriausiais dėstytojais renkami tie, kurie dėsto pirmam, antram kursui. Vyresni dėstytojai dažniausiai dėsto magistrantams, o jų srautai mažesni ir vertintojų atitinkamai mažiau“, – pamąstymais, kodėl geriausių dėstytojų rinkimuose vyresnės kartos dėstytojų daug mažiau, dalijasi profesorius.

Kaip tapti chemiku?

Prof. R. Makuška aktyviai dalyvauja mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“, vyksta ir į savo gimtąją mokyklą Užpaliuose (Utenos r.), stengiasi mokiniams pasakoti apie chemiją patraukliai ir sudominti jaunimą. Jis mano, kad tokia veikla yra Chemijos fakulteto dėstytojų pareiga. „Norint pritraukti į chemiją gabių moksleivių, reikia juos sudominti, o gimtinėje vaikus patraukia žmonės, kurie yra kilę iš tų apylinkių, tarsi savi“, – sako profesorius.

R. Makuška nemano, kad chemija yra kažkuo išskirtinai įdomi. Bet koks mokslas, jo manymu, yra įdomus, jeigu sugebama pažvelgti giliau, jeigu toje srityje įgyjama žinių ir pasitikėjimo savimi. Jis pats, vaikinas iš gilios provincijos, tapo chemiku geros chemijos mokytojos Onos Čiegienės dėka – ji pastebėjo gabų jaunuolį, rengė respublikinėms chemijos olimpiadoms, kuriose jis ne kartą tapo laureatu. Pasiekimai šioje srityje rodė, kad jo vieta tikriausiai čia. Atsiskleisti mokinio gabumams, profesoriaus manymu, gali padėti ir užklasinė veikla, būreliai.