Šiandien VU Filologijos fakultete prasidėjo tris dienas vyksiančios kūrybinės dirbtuvės „Rūšis ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“. Renginys yra treti metai vykdomo ES struktūrinių fondų projekto „Valentingumas, argumentų raiška ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“ dalis. Sausį VU rengiamas kūrybines dirbtuves jų dalyviai vadina Viduržiemio Salomis – aliuzija į kalbotyros vasaros mokyklas ir gramatikos konferencijas, vasaros viduryje organizuojamas Rokiškio rajone, Salų miestelyje.

Iš šių vasaros mokyklų ir išaugo struktūrinių fondų projektas. Šiais metais vyks jau dvyliktoji Salų konferencija – „Academia Grammaticorum Salensis Duodecima“. Pirmųjų ir antrųjų metų kūrybinių dirbtuvių pranešimai buvo skirti argumentų struktūroms ir diatezei baltų kalbose (2013 m.) bei gramatinių funkcijų ir jų nekanoninės raiškos baltų kalbose (2012 m.) analizei. Projekto metu parengtų straipsnių pagrindu „John Benjamins“ leidykloje bus išspausdinti trys straipsnių rinkiniai ir dvi monografijos. Projekte dalyvauja 28 mokslininkai iš Lietuvos, įvairių kitų Europos šalių ir JAV. Projektui vadovauja Vilniaus ir Varšuvos universitetų profesorius Akselis Holvoetas.

Pirminis mokyklos tikslas buvo supažindinti Lietuvos mokslininkus, daugiausia baltistus, su aktualiais šiuolaikinės kalbotyros klausimais, įtraukti lietuvių kalbos duomenis į naujausių lingvistinių teorijų lauką, baigti svarstyti ir parengti Naujos lietuvių kalbos gramatikos koncepciją. Laikui bėgant mokykla augo, įgijo vis didesnę tarptautinę reikšmę ir tapo svarbiu Europos lingvistikos centru. Per vienuolika metų dalyvių skaičius išaugo nuo 30 iki 80. Leidžiamos trys mokslo leidinių serijos: „Bibliotheca Salensis“, „Acta Salensia“ ir „John Benjamins“ leidykloje – „Valency, Argument Realization and Grammatical Relations in Baltic“, susiformavo tvirti moksliniai ryšiai, užaugo nauja mokslininkų karta, kuri įkvėpimo disertacijų temoms sėmėsi Salose vykusiuose seminaruose ir konferencijose, o savo idėjas užgrūdino diskusijose su pripažintais įvairių lingvistikos sričių žinovais, atvykstančiais į Salas skaityti paskaitų.

Kristinos Lenartaitės parengtame interviu prof. A. Holvoetas apie Salas kalbėjo: „Konkrečios mokyklos vizijos iš pradžių nebuvo. Kai mes čia atvažiavom, pirmas impulsas buvo dėl to dvaro ką nors padaryti, ir net nebeatsimenu, kaip taip atsitiko, kad sugalvojom čia rengti vasaros mokyklas – matyt, pati vieta įkvėpė […].

Iš pradžių mokyklos idėja nebuvo konkreti, o vėliau taip susiklostė, kad ši mokykla tapo tarsi tam tikra salelė, kur žmonės nėra taip varžomi kaip universitetuose, kuriuose vis aiškiau vyrauja suvokimas, jog kalbotyra tėra tik esamos kalbos būklės ir senų gramatikų bei kalbos kultūros puoselėjimas, ir tik tiek. Dabar ir universitetuose pradeda atsirasti žmonių, kurie žvelgia plačiau, važiuoja į užsienį mokytis ir nepasiduoda paveldo ideologijai ir užsidarymui savotiškam rezervate. Ir kaip tik tiems žmonėms patinka Salose. Jie čia atvažiuoja ir jaučiasi nevaržomi, čia susitinka ir kitus panašiai mąstančius […].

Bendra Salų atmosfera – laisvė ir neformali atmosfera, kur kiekvienas gali papasakoti apie savo darbus ir nebijoti, kad kas nors jį piktybiškai puls arba „parodys jo vietą“, tiesiog noras bendrauti ir apsikeisti idėjomis – Lietuvoje to trūksta. Aš nematau, kad universitetuose vyktų intensyvios diskusijos, kad žmonės ten susitikę kalbėtųsi mokslinėmis temomis vien dėl to, kad jiems įdomu ir smagu tai daryti. Daug kas dirba dėl to, kad reikia laipsnį įgyti ar gauti postą, ir, jei ne darbas dėl laipsnio, mieliau užsiimtų kuo nors kitu. Norisi būti tarp mokslininkų, kuriems tiesiog patinka žaidimas idėjomis ir dialogas. Lietuvoje to kol kas nėra. Ne dėlto, kad šalies specifika tokia, bet tiesiog žmonės dar tiek neišsivadavo po tarybinių laikų. Todėl ir atmosfera, kuri buvo Salose sukurta, ir tie darbai, kurie čia buvo pristatyti, ir diskusijos – tai jau yra tam tikras pasiekimas. Ir visai nereikia, kad čia vyktų diskusijos aukščiausiu pasauliniu lygiu, čia lygis tiesiog geras, ir čia niekas nieko nevaizduoja, niekas nekuria „potiomkino kaimų“, jeigu kas nors daroma, tai yra tikra. Ir tai, man atrodo, jau yra vertybė.“