Ekonomikos fakulteto Ekonominės informatikos katedros profesorius dr. Rimvydas Skyrius skaičiuoja jau trisdešimtuosius savo pedagoginio darbo metus. Profesorius džiaugiasi gerai pataikęs – suradęs darbą, kuris jam labai patinka, todėl nuobodulio nejaučia ir džiaugiasi įvertinimu. Dėstytojo darbas jam suteikia pasitenkinimą, kad laikas nebėga veltui. Geriausias metų dėstytojas atskleidžia kelio į sėkmę receptą, kurio pagrindinės sudedamosios dalys nenuperkamos jokioje parduotuvėje.
Kalbamės su profesoriumi apie dėstymą, studentus ir… muziką.

Koks Jūsų dėstymo stilius, kas Jums svarbiausia, o ko vengiate?

Būtų sunkoka spręsti ir negaliu būti objektyvus. Mes visi buvome studentai ir mokomės iš savo patirties. Man teko metus laiko studento kailyje būti Ilinojaus universitete Čikagoje (JAV), tą patirtį stengiuosi panaudoti. Štai, pavyzdžiui, Amerikoje tarp dėstytojų ir studentų buvo labai dalykiškas bendradarbiavimas, kaip tarp kolegų.

Aš negalėčiau pasakyti, ar yra koks nors tas mano dėstymo stilius. Dirbu, kaip išeina. Stengiuosi nestovėti vietoje. Svarbu išlaikyti adekvatų santykį su auditorija – nei per didelė distancija, nei labai įkyrus piršimasis į draugus. Aukso vidurys yra to diapazono viduje, nes anais laikais mes buvom neblogai įstrigę ties tokiu variantu: dėstytojas buvo nepajudinamas, toli nuo studentų, jo buvo besąlygiškai klausoma, kad ir ką jis sakytų ar darytų. Tai nėra visiškai gerai.

Aš nežinau, ar man sekasi išlaikyti tą aukso vidurį, ne man spręsti. Kai visi žino žaidimo taisykles ir jas gerbia, jos tinka visiems. Tada galima kažkaip palaikyti tą adekvatų santykį.

Nemanau, kad reikia stengtis vieni kitiems įtikti, bet, kiek tai įmanoma, turime būti objektyvūs, negudrauti, sakyti teisybę – tai yra, ko gero, tiesiausias kelias į sėkmę. Pradėdamas skaityti kursą kartais studentams pasakau: „Nepriimkite visko už gryną pinigą, ką aš sakau.“ Galutinių tiesų yra labai nedaug. Ir tos pačios gali būti kvestionuojamos. Visa medžiaga gali būti diskusijos objektu – ne visada mes pateikiame neginčijamas tiesas. Nesigėdiju prisipažinti, jei pats ko nors nežinau. Dėstytojas ir negali visko žinoti. Pasiūlau tada studentams pasidalyti įžvalgomis, mintimis, žiniomis – mes visi nuo to praturtėjam.

Dėstytojas negali 100 proc. objektyviai vertinti, kadangi jis yra žmogus su savo subjektyvumu ir to pasekmėmis. Yra būdų paklaidai mažinti – studentai turi būti apkrauti visą semestrą, nuolat atsiskaitinėti, dėstytojas turėtų matyti tą procesą. Man labai patinka kaupiamojo balo struktūra ir labai nepatinka kurso atsiskaitymas, kurį sudaro vienas egzaminas semestro pabaigoje. Toks atsiskaitymas iškraipo esmę. Gali pasisekti ar nepasisekti, ir mes turėsime nepagrįstai apsidžiaugusių ir pagrįstai nusivylusių.

Skatinu studentus turėti savo požiūrį, savo filtrą, savo nuomonę, ją argumentuotai ginti, mokėti atpažinti problemas ir jas spręsti, rasti išeitį.

Aš pats stengiuosi gerai suvokti ne tik savo sritį, kurią dėstau, kaip sistemą, bet ir akcentus, kuriuos reikia sudėlioti, kad dėstymas būtų nuoseklus, įtaigus ir reikiamos aprėpties.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?

Yra studentų, kurie žavi. Jie žavi kaip asmenybės, suvokia, kad dabar gyvena gražiausią savo gyvenimo laikotarpį, jie čia yra tam, kad rimtai studijuotų ir jiems studijas pavyksta suderinti su tuo, kad jiems yra dvidešimt metų. Tai neapkiautę, linksmi, energingi žmonės – su jais smagu būti. Tai mane žavi.

Nusiviliu gudraujančiais. Nepatinka, kada žmonės, patys neįdėję darbo, reikalauja iš kitų. Nesakyčiau, kad daug tokių yra, bet tokie labiau išryškėja. Ir nėra turbūt nė vieno, kuriuo visai nusivilčiau. Vis tiek koks nors „kablys“ tame žmoguje yra, už kurio būtų galima patraukti ir jį įsiūbuoti. Bet ne visada tam užtenka laiko.

Koks šiuolaikinis universiteto dėstytojo paveikslas?

Tai nėra paprasta apibūdinti. O kuo jis būtent šiuolaikinis? Geras dėstytojas turbūt visais laikais buvo geras dėstytojas. Geras mokytojas. Geras vyresnysis kolega. Tas visada galioja, per daugelį metų santykiai tarp žmonių neypač pasikeitę. Technologijos pasikeitusios, išaugo gyvenimo tempas, bet, sakyčiau, gero dėstytojo sąvoka ir po 10–20 metų bus suprantama taip pat.

Aš, pavyzdžiui, nelabai tikiu grynuoju nuotoliniu mokymu. Jis geras, kai nėra kuo jo pakeisti, bet nepalaikau nuomonės, kad ilgainiui jis pakeis gyvą dėstymą. Technologijos negali atstoti gyvo bendravimo, kad ir kokios jos būtų pažangios ir modernios. Bendravimas per atstumą panaikina dalį informacijos turtingumo, kurio yra gyvame tiesioginiame pokalbyje. Ir intonacija, ir kūno kalba, ir mimika, ir akių išraiška – šie dalykai yra svarbūs.

Ko niekada sau neleidžiate bendraudamas su studentais?

Čia turbūt galioja bendros bendravimo normos – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Todėl esame lygūs, išskyrus aplinkybę, kad aš jų darbą vertinu labiau, negu jie mano, nors jie mano darbą irgi vertina.

Kiek skiriate laiko paskaitoms, studijoms, kiek mokslinei veiklai?

Akademiniame pasaulyje žmonės skirstomi į dėstančiuosius ir tiriančiuosius. Aš save laikyčiau labiau dėstančiu, bet ir mokslui randu šiek tiek laiko, negaliu sakyti, kad jis vietoje stovi. Štai pernai išleidau monografiją ir už mokslo rezultatus buvau įvertintas 2013 m. Rektoriaus mokslo premija.

Kai tiek metų dėstote, tai gali jau tapti ir hobiu, ir gyvenimo būdu, ir rutina. Kaip bėgate nuo rutinos?

Tai kad nebėgu, kodėl nuo jos reikia bėgti? Tai yra mūsų buvimo dalis. Gyvenime yra švenčių, yra rutina, yra probleminių laikotarpių, visa tai susideda į vientisą paveikslą. Jeigu rutiną laikysime blogybe, tai bus nereikalingos įtampos. Rutiną galima paįvairinti, galima įžvelgti joje visokių dalykų (tai vaizduotės reikalas), bet tai nėra kažkas labai blogo.

Papasakokite apie rūselį savo name, ką ten veikiate ir ką ten saugote?

Namo rūselyje saugau visokius įdomius dalykus – jis užgriozdintas stiprintuvais, instrumentais, būgnų komplektu, ten galima persijungti į kitokį buvimą. Kartais pagroju pianinu, gitara, būgnais. Kažkada baigiau muzikos mokyklą ir „Ąžuoliuką“.

Ar negalvojote tapti muzikantu?

Turbūt ne. Aš jau studijų metais supratau, kad ir kur atsidurčiau, reikia sukti į gero specialisto kelią, norėjau gerai dirbti savo darbą. Nors grojau ir studijų metais, ir dar po studijų, bet pirmiausia pradėjo trūkti laiko ir energijos. Ir tada turėjau rinktis. Tačiau tie polinkiai niekur nedingo, ir man patinka, kai matau, kad studentai turi panašių interesų – tai skatina kūrybiškumą, kuris labai svarbus šiuolaikinei išsilavinusiai asmenybei.