„Dauguma istoriją įsivaizduoja kaip hobį ar gyvenimo būdą, tad įstoja su romantiniu vaizdiniu. Istorija yra rimtas mokslas, kuriam reikia skirti daugybę valandų darbui su šaltiniais. Tad daug kam ši romantika praeina, ir paskui į istoriją pradedama žiūrėti visai kitaip“, – sako geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju pripažintas lektorius Andrius Grodis.

Šiuolaikinės technologijos ir istorikas

Nors vaikystėje jis turėjo vaikams būdingų svajonių, tačiau istorija susidomėjo kiek netikėtai, kai būdamas 14–15 metų susirgo ir neradęs veiklos perskaitė istorijos vadovėlį. Ir mokykloje šis dalykas sekėsi, patiko, tad pašnekovas nusprendė rinktis romantika apipintas istorijos studijas. „Daug kas istoriką vadina romantiku, nes XIX amžiuje prasidėjęs romantizmo sąjūdis atsigręžė būtent į istoriją. Iš čia ir atsirado posakis, kad istorikas žino praeitį, supranta dabartį ir numato ateitį. Galiu pasakyti tiek, kad mano romantika per studijų metus nė kiek neišgaravo“, – užtikrintai kalba jaunasis istorikas.

Jo teigimu, istorikas, žvelgdamas į įvykius Ukrainoje, mato, kaip tiesiog akyse kuriama istorija, nes į ją atsiremiama siekiant (ne)pateisinti tai, kas dabar šioje valstybėje vyksta. Informacijai plisti padeda ir šiuolaikinės technologijos. „Sovietmečiu informacijos pats negalėjai gauti. Vakarietiška apskritai būdavo neprieinama. Tad į dėstytoją žiūrėdavome kaip į kokį pusiau dievą, nes jis buvo kone vienintelis informacijos šaltinis. Dabar laikai pasikeitė, tačiau dėstytojui tenka didesnė atsakomybė: jis turi daug daugiau dirbti, kad kuo nors studentą sudomintų“, – dviejų santvarkų skirtumus apibūdina A. Grodis. Anot jo, vienas interneto minusų tas, kad studentai informaciją nori gauti labai greitai, tad kuo toliau, tuo mažiau jie linkę skaityti didesnės apimties tekstus. Be to, nukenčia jaunų žmonių rašto kalba.

Kita vertus, pašnekovas įžvelgia ir pasaulinio tinklo privalumų: „Kadangi daug šaltinių jau suskaitmeninti, istorikai turi privilegiją dirbti neišeidami iš namų. Be to, gali pagauti studentą, kuris nusirašė (šypteli). Internetas iš dalies ugdo kūrybišką, greitą, kunkuliuojančią asmenybę.“

Atsimena kiekvieną studentą

A. Grodžio paklausėme, koks turi būti dėstytojais, kokiais principais jam privalu vadovautis. Pašnekovas visų pirma išskyrė atsidavimą savo darbui. Tačiau tam reikia nuolat atnaujinti paskaitų medžiagą, kad nei dėstytojui, nei studentui nebūtų nuobodu.

„Dėstytojai turi visą laiką stengtis studentą motyvuoti, įrodydami, kad vienas ar kitas dalykas tikrai reikalingas. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kartais būna sunku, kai per atsiskaitymą gaunu tuščią lapą. Atrodo, norisi nuleisti rankas, bet reikia užsispyrimo, dar daugiau darbo ir tikėjimo jaunais žmonėmis“, – optimistiškai ir su užsidegimu kalba lektorius. Neišlaikiusiųjų jo egzamino dažniausiai prašo nepykti, bet taip lengvai jų nepraleisiąs, mat siekiąs, kad kiekvienas studentas iš jo dėstomo dalyko ką nors įsisavintų. Jeigu nutinka priešingai, tuomet savo pareigos neatliko ir dėstytojas.

„Man svarbus kiekvienas studentas. Atsimenu kiekvieną studentą, tad kartais primenu, jei pasisakė per seminarą, arba kad galėtų ten ar ten pasitempti. Jeigu referate ko nors neprirašė, o paskui pasitaisė, pagiriu už pažangą. Nesu griežtų priemonių šalininkas, bet manau, kad nereikia būti minkštam ir viską leisti“, – puikia atmintimi nustebina pašnekovas, pridurdamas, kad studentai irgi nustemba, kad juos atsimena: „Man viena studentė yra prisipažinusi, kad jos kursas galvodavo, jog studijuoju visų bylas (juokiasi). Man to niekad į galvą nebuvo atėję. Tiesiog įsidėmėjus studentus paprasčiau dirbti. Bet tam reikalingi seminarai.“

Skirtumas tarp mokslininko ir valstybės vadovo

Istorijos fakulteto lektoriaus manymu, paskaitą pasisekusia galima vadinti tuomet, kai pavyksta gerai išdėstyti medžiagą ir sulaukti klausimų. A. Grodis vardija, kad yra tokių paskaitų, kaip, pavyzdžiui, „Didieji geografiniai atradimai“, kurios patinka daugeliui, tad joms ruoštis paprasčiau. Kitaip yra su ne tokiomis populiariomis temomis: „Prie jų dirbu daugiau. Jeigu tema sudėtinga, tarkime, tarptautinių santykių specifika XVIII amžiuje, dar dirbu grynindamas medžiagą. Kiekvienai paskaitai ruošiu atskirą tekstą. Gryninu kalbą, kad studentai kuo daugiau suprastų ir kuo geriau įsisavintų paskaitos medžiagą“, – darbo metodikos ypatumus atskleidžia lektorius, kurio mokslinis objektas – tarpukario Lietuvos Respublika ir jos vidaus, užsienio politika.

Tačiau A. Grodis nesistengia apsimesti visažiniu dėstytoju. Tuo įtikina pacituodamas mėgstamą filosofą Konfucijų: „Kuo skiriasi mokinys nuo mokytojo? Tuo, kad mokytojas supranta savo žinių ribotumą ir būtinybę nuolat tobulėti. Tai galima taikyti ir mano santykiams su studentais. Jeigu ko nors nežinau, iš karto prisipažįstu.“

Pašnekovas žavisi ir buvusiu JAV valstybės sekretoriumi, Nobelio taikos premijos laureatu, knygos „Diplomatija“ autoriumi Henry Kissingeriu, kuris „turi analitinę galią, puikų rašymo stilių ir sugebėjimą savo praktinę patirtį pritaikyti istoriniuose tyrimuose“.

„H. Kissingeris yra taikliai apibūdinęs, kuo mokslininkas skiriasi nuo valstybės lyderio. Jeigu mokslininkas pateikia teoriją, kuri nepasitvirtina, imasi kitos. Vadovas neturi tokios galimybės. Jeigu jis prašauna, valstybei lieka rimtų padarinių“, – tokia mintimi atsisveikina geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas.