Rektoriaus premiją kaip geriausias 2014 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas gavęs prof. dr. Armanas Abramavičius įsitikinęs, kad studentų vertinimas – svarbus rodiklis, sprendžiant apie dėstytojo kvalifikaciją. „Mūsų studentai pakankamai protingi, kad atskirtų šou nuo normalios paskaitos“, – mano jis.

Paskaitos – rimtas reikalas

Prof. dr. A. Abramavičiaus nuomone, dėstymas universitete priverčia pasitempti. Anot jo, į kiekvieną paskaitą turi ateiti pasiruošęs, išanalizavęs naujausias mokslo aktualijas ir teismines praktikas. „Pagrindinis mano tikslas – perteikti žinias, kurias gaunu dirbdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju. Labai svarbu, ypač baudžiamojoje teisėje, teoriją suderinti su praktika“, – sako profesorius.

Paskaita turi būti tokia, kad, viena vertus, leistų studentui įsisavinti medžiagą, kita vertus, jis nepavargtų ir netaptų apatiškas. „Kai pajuntu, kad auditorija truputį apsnūdo, visada stengiuosi ją pagyvinti. Pateikiu kokį įdomesnį pavyzdį iš praktikos, sugalvoju kalambūrą, juokingesnį anekdotą papasakoju. Bet tai anaiptol netampa užsiėmimo pagrindu“, – kaip neprarasti studentų dėmesio aiškina prof. dr. A. Abramavičius. Nors paskaitos pagyvinamos įvairiais „nukrypimais“, tačiau struktūra turi išlikti. „Ant popieriaus lapo turiu susirašęs planą, bet iš jo neskaitau, tiesiog bendrauju“, – prisipažįsta jis.

Pasakodamas apie teisės, kaip praktikos ir mokslo, specifiką, profesorius prisiminė juoką, kur du teisininkai – trys nuomonės, kur du teisininkai mokslininkai – jų gali būti net penkios. „Savo požiūrio per paskaitas niekada neperšu, nes yra dalykų, pagrįstų įvairiomis pozicijomis. Teisė – ne chemija ir ne fizika, savo teiginio ar nuostatos bandymu neįrodysi. Tai primena argumentų kovą“, – teigia dėstytojas.

Pasak prof. dr. A. Abramavičiaus, sauso kalimo teisės studijose nebereikia. „Su dabartinėmis technologijomis, internetu, duomenų bazėmis visų įstatymų nebūtina mokytis mintinai. Svarbiausia, kad iš mūsų fakulteto išėję studentai suprastų tų normų turinį, mokėtų teisingai jas interpretuoti ir taikyti praktikoje“, – teisės studijų specifiką apibūdino jis.

Geras studentas moka studentauti

Tris dešimtmečius Teisės fakultete dirbantis profesorius visą laiką vadovavosi principu „mylėk ir būsi mylimas“. Galbūt iš to kilo dar viena prof. dr. A. Abramavičiaus nuostata, kad blogų studentų tiesiog nebūna. „Visi jie geri, na, vieni gal geresni, kiti – mažiau geri, bet jei jau jis įstojo į Vilniaus universitetą – tai rodiklis“, – įsitikinęs dėstytojas.

Kiekvienas studentas turbūt girdėjo apie dvi skirtingas universitete įgyjamas patirtis – studijuoti ir studentauti. Pasak prof. dr. A. Abramavičiaus, studentai turėtų mokėti šiuos dalykus suderinti. Ir dėstytojai neturėtų būti atitrūkę nuo savo studentų. Neformalus bendravimas, neperžengiant tam tikrų akademinės etikos ribų, būtinas. „Kai atlikau praktiką Vokietijoje, mačiau tokią tradiciją. Maždaug kartą per mėnesį savo studentų grupę dėstytojas pasikviečia vakare išgerti alaus. Nueina visi į kavinę, jis išklauso studentų pozicijas, apsikeičia nuomonėmis, aptaria mokslinius klausimus, žinoma, apie kokius nors prašymus dėl egzamino negali būti nė kalbos. Tai visiškai normalus bendravimas“, – prisimena profesorius.

Jis džiaugiasi, kad ir Teisės fakultete tokio neformalaus bendravimo netrūksta. „Vyksta įvairūs renginiai, seminarai, konferencijos, mediumai, diplomų teikimai, geriam kavą, arbatą, diskutuojame“, – fakulteto bendruomenės kultūrą apibūdino prof. dr. A. Abramavičius.

Tačiau yra dalykų, kurių profesorius netoleruoja. Vienas jų – nusirašinėjimas. „Jau geriau studentas ant lapo parašytų, kad nežino. Žmogus turi būti padorus. Ir darbe, ir gyvenime, ir santykiuose su kitais žmonėmis. Nusirašyti – nesąžininga ne tik dėstytojų, bet ir kitų studentų atžvilgiu“, – rimtai pareiškia jis.

Iš žmogaus, ilgus metus dirbusio universitete, dažnai norisi išgirsti, kuo senesnės studentų kartos skyrėsi nuo dabartinių. Toks paprastas žmogiškas smalsumas. „Esminių pokyčių nėra. Aišku, kai buvau jaunesnis, ne tik studentai, bet apskritai gyvenimas atrodė gražesnis“, – juokėsi prof. dr. A. Abramavičius.