2004-ieji buvo istoriniai metai, kai mūsų šalis per vieną mėnesį tapo dviejų svarbiausių tarptautinio regiono organizacijų – ES ir NATO – nare. 2014-ieji kartu tapo ir metais, kai pradėta viešai diskutuoti apie naujus pasirinkimus ir pokyčius užsienio politikoje. Ir ne tik kalbėti: pokyčiai skelbti, jų buvo laukiama.
2014-uosius verta paminėti atskirai. Savo metiniame pranešime Dalia Grybauskaitė ištarė šiuos žodžius: „Pasipriešinti ar prisitaikyti. […] Pasitikrinome ir nustojome bijoti. Esame ne vieni su mūsų nenuspėjama kaimynyste.“ Monografijoje atliekami tyrimai užsibaigia 2014 m. rudenį – tuo metu, kai vis stiprėja Rusijos ir Vakarų priešprieša, kai Ukrainos pietryčiuose vis dar vyksta susidūrimai, o Lietuvoje intensyvėja diskusijos dėl informacinių ir kitokio tipo karų, kai politinio lygmens santykiai su Rusija visiškai išnyksta ir kai į politinio diskurso centrą visu aiškumu grįžta „priešo“ kategorijos.
Šią kolektyvinę monografiją sudaro 15 skyrių, kurių autoriai – Lietuvos užsienio politikos tyrėjai ir ekspertai. Čia siūlomi skirtingi būdai konceptualizuoti Lietuvos užsienio politikos pokyčius (ar jų nebuvimą) nuo įstojimo į ES ir NATO iki 2014 m. Atsakymų ieškoma analizuojant Lietuvos santykius su kaimynėmis (Rusija, Lenkija, Baltarusija, Baltijos ir Šiaurės šalimis), tapatybinius procesus, veiklą tarptautinėse institucijose, diskusijas dėl saugumo politikos. Šie analizės pjūviai galiausiai leidžia atsakyti į klausimą, kokią Lietuvą konstruoja jos užsienio politika – kaip, sprendžiant iš retorikos, valstybė suvokia save ir savo vietą pasaulyje.
Leidinį sudarė VU TSPMI Tarptautinių santykių katedros docentė dr. Dovilė Jakniūnaitė.
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, 504 p., ISBN 978-609-459-458-8.
Komentarų nėra. Būk pirmas!