Iš pirmo žvilgsnio „vietos dvasios“ sąvoka dvelkia senstelėjusia romantika, kurios neįmanoma moksliškai apčiuopti ir juolab išmatuoti. Glumina ir tai, kad šis daugiasluoksnis terminas vartojamas itin skirtinguose akademiniuose kontekstuose – nuo geografijos iki architektūros ir net muzikos… Lietuvos akademinėje aplinkoje genius loci – vietos dvasios – reiškinys, nepaisant keleto paminėjimų, iki šiol plačiau nagrinėtas nebuvo. Tad šiame mokslinių straipsnių rinkinyje pabandyta visapusiškiau ir išsamiau panagrinėti genius loci filosofines, antropologines ir kultūrologines reikšmes, jų praktinę sklaidą užsienyje ir Lietuvoje, remiantis archeologijos, muzeologijos, menotyros, architektūrologijos, paveldosaugos, sociologijos ir kitų dalykų teoriniais-metodologiniais požiūriais.
Rengiant leidinio koncepciją, pavyko suburti tarpdalykinę ir iš dalies tarptautinę (be lietuvių, į šį projektą įsitraukė vokiečių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų mokslininkai) kultūros tyrinėtojų komandą. Tai leido iš įvairių požiūrio taškų, turint labai skirtingą akademinį-egzistencinį bagažą, pasigilinti į šį sudėtingą, nelengvai apčiuopiamą ir nevienareikšmiškai interpretuotiną reiškinį.
Vienuolikos originalių straipsnių rinktinėje, remiantis „gerosios“ ir „blogosios“ praktikos pavyzdžiais, buvo siekta išryškinti probleminius ir disonuojančius, istorinius ir mentalinius „vietos dvasios“ aspektus Lietuvoje ir jos regionuose, kad būtų galima šį reiškinį geriau pažinti ir adekvačiau įvesdinti į nūdienį paveldosaugos ir kultūros politikos lauką.
Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, 429 p., ISBN 978-9955-84-784-7.
Komentarų nėra. Būk pirmas!