Žinomas VU istorikas prof. dr. Alfredas Bumblauskas mano, kad universiteto istorinio vaidmens permąstymas yra nesibaigiantis procesas. Tokia mintis ypač aktuali dar vienos garbingos universiteto sukakties akivaizdoje.

Universiteto istorija tęsiasi jau 430 metų. „Universitas Vilnensis“ siūlo savo skaitytojams profesoriaus pamąstymus apie tai, kaip Vilniaus universitetas keitėsi per tuos metus, kokį vaidmenį jis atlieka šiandieniniame šalies gyvenime ir koks tas vaidmuo galėtų ir turėtų būti ateityje.

Šiais metais Vilniaus universitetas švenčia 430-ąsias įkūrimo metines. Kokią reikšmę turi šis jubiliejus universitetui, jo bendruomenei?

Pirmiausia reikia sutarti, ar tai jubiliejus, ar ne – nes kai kas gali suabejoti. Ar tikrai 430 metų – tai apvalu? Iš tikrųjų pagal vakarietišką tradiciją, kuri atsirado viduramžiais, apvalūs jubiliejai yra šimtmečiai, pusamžiai ir ketvirčiai amžiaus. Šiuo požiūriu 425 yra apvalesnis skaičius negu 430. Tačiau vis tiek kiekviena tokia sukaktis verčia pamąstyti apie tai, iš kur mes ateiname, kur einame, kokiomis idėjomis gyvename ir t. t. Tad tokios sukaktys yra gerai, jei, žinoma, jos nepavirsta pompastika ir tuščiažodžiavimu. Sukaktis yra terpė atsirasti tam tikriems postūmiams – šiais metais naujai rengiama išleisti universiteto istorija ir pan. Be to, rugpjūčio pabaigoje į Vilniaus universitetą renkasi Europos universitetų tarybos konferencija, kurioje mes su prof. dr. Mariumi Povilu Šaulausku ruošiamės pateikti pamąstymus apie tai, ką Vilniaus universiteto istorinė patirtis gali pasakyti Europai.

Kiek, Jūsų vertinimu, universitetas yra atviras visuomenei? Ar ši mūsų sukaktis pastebima, ar labiau išlieka tam tikru „vidiniu reikalu“?

Sunkokas klausimas. Kaip žinia, dabar valstybėje yra 16 universitetų ir dar 28 kolegijos. Šiuo požiūriu galbūt galima sakyti, kad Vilniaus universitetas „paskęsta” tarp kitų aukštųjų mokyklų, tačiau aš viliuosi, kad jis vis dar tebėra, nors ir ne vienintelis, bet primus inter pares (pirmas tarp lygiųjų). Žinoma, Vilniaus universitetas jau niekada neturės tokio statuso, kokį jis turėjo prieš 30 metų, kai buvo švenčiamas jo 400-metis ir kai jis vienas Lietuvoje turėjo teisę vadintis universitetu. Tiesa, jam tada teko vadintis Vilniaus Raudonosios darbo vėliavos ir Tautų draugystės ordino Kapsuko universiteto vardu, bet teisę būti universitetu turėjo tiktai mūsų Alma Mater.

Kitas klausimas – kiek visuomenė kreipia į Vilniaus universitetą dėmesio? Žurnalo „Veidas“ apklausos rodo, kad Vilniaus universitetas vis dėlto laikomas prestižiškiausia Lietuvos aukštąja mokykla. Šiuo požiūriu turbūt galime žiūrėti į ateitį optimistiškai.

Kaip Jūs galėtumėte apibrėžti istorinį Vilniaus universiteto vaidmenį?

Turbūt aiškiausias yra senojo, jėzuitinio, universiteto vaidmuo. Jį aš esu ne kartą formulavęs. Mes dažnai užmirštame, kad du šimtus metų nuo įkūrimo tai buvo ryčiausias vakarietiškų universitetų tinklo taškas. Žinoma, galima sakyti, kad tam tikru atžvilgiu tai buvo periferija, bet reikia turėti galvoje, jog jėzuitų universitetų studijų ir mokslo sistema buvo labai kanonizuota. Tai reiškia, kad tos aukštosios mokyklos nuo Vilniaus universiteto iki jėzuitų universitetų Portugalijoje, o gal net Argentinoje ar Čilėje buvo tokio paties lygio. Juo labiau kad Vilniaus universitete iš pat pradžių dirbo profesūra, kilusi iš įvairių Europos kraštų: nuo Ispanijos iki Norvegijos, nuo Anglijos iki Kroatijos ar Austrijos. Vilniaus universitetas buvo ne tik ryčiausias taškas, bet ir savo poveikio erdve jis neturėjo vakarietiškų universitetų analogų. Ten universitetų tinklas buvo daug tankesnis, bet jų poveikio erdvė buvo siauresnė. Vilniaus universitetas buvo kuriamas taip, kad galėtų veikti ir stačiatikių, ir liuteronų erdves. Šiuo požiūriu jėzuitai kurdami universitetą įsivaizdavo, kad jie kuria universitetą „Šiaurės Indijoje“. Tai turbūt ir tapo tos epochos pradžia, kurioje susiformavo tai, apie ką kalbėjo Czesławas Miłoszas priimdamas Nobelio premiją: „Yra palaima iš likimo gauti tokių mokyklinių ir universitetinių studijų, koksai buvo Vilnius – fantastiškas į šiaurės girias perkeltas itališkos baroko architektūros miestas, kur kiekviename akmenyje glūdi istorija.” Viskas prasidėjo kartu su Vilniaus universiteto įkūrimu, kartu su jėzuitų epocha, su atsivėrimu barokinei Europai. Gal ta barokinė Europa – Italija, Ispanija, Portugalija, Austrija – tuo metu ir nebuvo pirmaujanti, palyginti, sakykime, su protestantiškais kraštais ar Lamanšo šalimis, tačiau jos europinio mąstymo, logikos, retorikos, poetikos mokyklos tuo metu buvo pelniusios didelį pripažinimą. Galima paminėti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją, Martyno Smigelskio „Logiką“, Zigmanto Liauksmino muzikologiją, jo knygą „Ars et Praxis Musicae“ – visa tai buvo europinio masto.

Šiandieninė universitetų istoriografija pripažįsta, kad senieji viduramžiniai universitetai nebuvo jau tokie pasenę. Tai buvo „prasmių paieškų“ universitetai. Juos vėliau keitė „tiesos paieškų“ universitetai. Vilniaus universitete prasmių paieškos nusitęsė ilgam laikui. Geriausiai tai matyti literatūroje, ypač poezijoje. XIX a. pradžioje universitetas išugdė europinio masto poetus Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, tarpukariu – Nobelio premijos laureatą Czesławą Miłoszą. Netgi sovietmečiu ugdė nekonformistinę poeziją – Tomą Venclovą, Sigitą Gedą. Vilniaus universitete visais laikais išlikdavo ta „prasmių universiteto“ linija.

Antroji paradigma, kaip dabar pripažįstama, yra modernieji universitetai ir du jų tipai – humboltinis ir napoleoninis. Jų principas – vertybės yra tiesa ir valstybė. Šiuo požiūriu Vilniaus universiteto modernėjimo procesas prasidėjo jau XVIII-XIX a. sandūroje, buvo pasirinktas švelnusis – Humboldto universiteto – tipas.

O Stalino laikais susiformavo griežčiausias napoleoninio universiteto tipas. Kaip minėjau, šiandien mes su M. P. Šaulausku formuluojame tai, ką Vilniaus universitetas gali pasakyti Europai. Abiem atvejais – ir jėzuitinio, ir napoleoninio modelio – mes buvome ekstremalioje situacijoje. Pirmuoju laikotarpiu, kaip minėta, buvome ryčiausias universitetas, vėliau, sovietinės totalitarizmo sistemos laikais, irgi buvome savotiškas kraštutinis totalitarinis napoleoninio universiteto variantas – viskas pajungta valstybei ir svetimai – karinei ir kosminei Maskvos pramonei. Galime bandyti pasakyti Europai, kad šiandien gyvename jau trečią universitetų istorijos tarpsnį – tai į rinką orientuoti universitetai, kur kartais nebeaišku, ar tikrai tiesa ir juo labiau prasmė lieka vertybe.

Kokia turėtų būti Vilniaus universiteto ateitis?

Mintys apie tai, kokia turėtų būti universiteto ateitis, yra susijusios su mano ankstesniu atsakymu. Reikia siekti, kad Vilniaus universitetas nepaklystų „universitetų turguje“ ir išlaikytų tai, apie ką kalba C. Miłoszas. Tai yra išlaikytų humanitarinę dvasią, o humanitarinė dvasia ir yra prasmių dvasia. Toks pavyzdys gali būti ką tik apginta Dainoros Pociūtės disertacija (su profesoriumi kalbėjomės kaip tik po doc. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės viešo darbų apžvalgos „Reformacija ir religinės minties plėtra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ nagrinėjimo atvirame Filologijos fakulteto tarybos posėdyje – V. D.), kurioje svarstoma, kas pirmas Lietuvos kultūros istorijoje išrado sąžinės kategoriją. Pasirodo, sąžinės kategoriją išrado Abraomas Kulvietis, ir tai yra nepaprastai įdomus atradimas. Visu pirma – atrasta, ką jis išrado – kad jis pirmas pradėjo vartoti sąžinės sąvoką. Šnekame apie XVI a. tekstus, tačiau argi sąžinės klausimas nėra aktualus XXI amžiuje? Štai tokia universiteto dvasia – prasmių paieškos dvasia – yra labai aktuali.

Ar dar gali būti netikėtų atradimų Vilniaus universiteto istorijoje?

Be jokių abejonių. Štai tą patį A. Kulvietį mes tik prisimindavome kalbėdami apie universiteto istorijos ištakas. Kad Vilniaus universitetas šiek tiek – kokį ketvirtį amžiaus – pavėlavo, kad visuomenė jau anksčiau buvo pribrendusi universitetui, kaip tik rodo A. Kulviečio, Stanislovo Rapolionio pavyzdžiai. Jie patys čia kažkodėl nebuvo reikalingi, tad turėjo emigruoti į Karaliaučių ir ten tapti pirmaisiais Karaliaučiaus universiteto profesoriais.

Be to, mes išgyvenome sovietmetį, kai mūsų mokslininkai neturėjo nei galimybių pavažinėti po užsienio universitetų archyvus, nei užmegzti ypatingus ryšius. Informacinės technologijos tada irgi nebuvo taip išplėtotos. Dabar laikai ir galimybės pasikeitė, tad aš manau, kad atradimų tikrai bus ne vienas.

Svarbu pažymėti ir tai, kad universiteto istorinį vaidmenį kiekviena karta permąsto iš naujo – tai yra nesibaigiantis procesas.