„Yra du radikalūs poliai. Vienas – kad humanitariniai mokslai gyvena per gerai, t. y. ne gyvena, o parazituoja, ir kad jie mažai tautai, mažai valstybei, kuri turi atsilaikyti nuožmiose konkurencinėse šių dienų pasaulio kovose, galbūt per didelė prabanga. Kitame poliuje sakoma, kad humanitariniai mokslai gyvena vis prasčiau, kad juos aplenkia ir valstybės globa, ir dėmesys, ir finansavimas, o humanitarinių mokslų tikroji nauda valstybei, visuomenei galbūt didesnė negu tiksliųjų“, – taip Vytautas Bruveris, politikos apžvalgininkas ir Istorijos fakulteto Alumni draugijos pirmininkas, pradėjo diskusiją „Ar egzistuoja humanitarinių mokslų krizė Lietuvoje?“.

Apie tai diskutavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas, mokslo prorektorius prof. Rimantas Jankauskas, Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius Paulius Vaidotas Subačius ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Kur slypi krizės šaknys?

Prof. R. Petrauskas stebisi: kodėl neklausiama apie kitų mokslų krizę Lietuvoje? Jis samprotauja, kad kai nieko nesuprantama apie humanitarinius mokslus, iš karto atrodo, kad jie patiria kokią nors krizę: „Humanitaras galvoja apie savo mokslų būklę, tad savirefleksija humanitarams itin būdinga. Taip neišvengiamai tampi kritiškas, todėl tai yra krizė.“ Tačiau dekanas pastebi, kad per 25 nepriklausomybės metus humanitarinių mokslų atstovai padarė didžiausią šuolį iš visų mokslo sričių. Vienas esminių jo matavimo kriterijų – tarptautiškumas. „Iki 1990 m. jo nebuvo. Istorija buvo absoliučiai uždaryta nuo bet kokio tarptautinio bendravimo. Lietuvių istorikai net nedalyvaudavo konferencijose Lenkijoje. Taigi pasikeitė pats diskursas, humanitarų kalbėsena, knygos, žmonės“, – įvykusius pokyčius vardija prof. R. Petrauskas.

Prof. R. Jankauskas mano, kad humanitarai neretai patys save nuvertina, užtat dabar ir diskutuojama apie juos (ne)ištikusią krizę: „Daug dėstau Istorijos fakultete archeologijos studentams. Iš vieno jų gavau tokį atsiliepimą: „Apsidžiaugiau, kad vieną kursą klausysime Medicinos fakultete – rimtą mokslą krimsime.“ Prorektorius akcentuoja vertybinius klausimus, kuriuos kelia humanitarai. Štai biotechnologijos sukuria iliuziją, kad gyvenimas niekada nesibaigs. Taigi jos nereflektuoja žmogaus gyvenimo prasmės. Prof. R. Jankauskas prisipažino visuomet simpatizavęs istorijai, tačiau pasirinkęs medicinos studijas, nes ji sovietmečiu buvo neideologizuota.

„Man įdomu tai, ar yra viduje kas nors kritiško, kriziško, nenormalaus, su kuo mes apmąstę galėtume grumtis? Humanitarai mąsto apie distanciją, iš kurios reikia pažvelgti, kad pamatytum, kad galėtum apibendrinti, kad tai nebūtų tik vienadienė nuomonė“, – antrina prof. P. Vaidotas Subačius. Jis  konstatuoja, kad Lietuvoje tokio lygio diskusijos apie mokslą, aukštąjį mokslą ir humanitarų būklę, skirtingai nuo Vakarų, nėra. Ją atkartojame greičiau pabumbėjimu. „Humanitarika Lietuvoje serga „žodine tryda“. Tai reiškia, kad daugiau rašome, nei galvojame. Paprasta kaltinti ką nors ir sakyti, kad iš mūsų to reikalaujama. Kokios to priežastys, prielaidos?“ – susimąstyti ragina prof. P. V. Subačius ir pateikia pavyzdį, kaip literatai, reaguodami į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, niekus rašo: „Doktorantė paskelbė recenziją apie tris jaunus lietuvių poetus, kurioje pasakė šiek tiek teisybės, kad jie ne genijai. Tris mėnesius triukšmas per kultūrinę spaudą, Facebook‘as verda, diskutuojama nuo „Literatūros ir meno“ iki „Šiaurės Atėnų“. Kodėl taip įvyko? Ogi todėl, kad šimtuose kitų recenzijų vieni kitiems pasilankstome ir mandagiai linkčiojame, kad Rašytojų sąjungos nariai yra genijai, kad kiekvienas įnešė įnašą su nauja knyga. Jeigu iš 100 knygų tik viena skirta skaitytojams, o likusios – egoizmui patenkinti, čia jau krizės požymis.“ Prof. R. Jankauskas papildo, kad pas mus vyrauja kurtuazinis recenzavimas. Tik jis gamtos moksluose kritiškenis, ten mažiau tuščiažodžiavimo.

Humanitarika mokykloje

„Humanitarinių mokslų padėtis mokykloje, mano nuomone, gana apgailėtina. Tiek humanitariniuose, tiek socialiniuose moksluose neugdomi gebėjimai analizuoti, vertinti reiškinius ir parašyti struktūruotą tekstą. Istorija tai akivaizdžiai iliustruoja. Vidurinio ugdymo istorijos programa orientuota į kiekybinį, o ne kokybinį ugdymo turinį. O kas vyksta per etikos, dailės ir muzikos pamokas? Vaikų akyse išsityčiojame iš šių disciplinų“, – žodžių į vatą nevynioja istorikas S. Jurkevičius.

Jis apgailestauja, kad daugelis baigusiųjų mokyklą taip ir nesupranta istorijos mokymosi nei vertės, nei prasmės, o tiksliųjų mokslų atstovai šioje disciplinoje nemato jokio intelektinio iššūkio. Tačiau direktorius argumentuoja, kad yra priešingai, nes pateikti savo išvadas svarstant bet kurį reiškinį gana sudėtinga. Tad ir į šiuo metu aptariamą klausimą apie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai būtinybę neįmanoma atsakyti nesuprantant tam tikro laikotarpio ir neturint tam tikrų argumentų. Bene daugiausia S. Jurkevičiaus kritikos teko istorijos vadovėliams: „Jeigu palyginsime 9 ir 12 klasės istorijos vadovėlio tekstą, jis iš esmės niekuo nesiskiria, tad nieko kokybiško 11 ir 12 klasėje su istorijos disciplina nevyksta. Lietuvoje nesame matę normalaus istorijos vadovėlio. Jo lygis toks, kad kiekvienas jūsų galėtų jį parengti ne ką prasčiau. Istorijos teksteliai vadovėliuose – enciklopedinės ištraukėlės. Turi būti nubrėžtos aiškios kryptys, ką darome su savo istorija: ar toliau imituojame procesą, ar iš tiesų pradedame rimtai mokyti?“

S. Jurkevičius kartą paklausė britų istoriko, saugančio karalienės brangenybes: kokia istorijos mokymosi prasmė? Pastarasis tarė, kad greičiausiai ne atsakyti į tam tikrus klausimus ar nurodyti kelius. Pirmiausia reikia suprasti, kas tu esi ir iš kur. Istorija duoda ir aukštesnę metodologiją, kuri padeda truputėlį geriau suprasti gyvenimą. Tad humanitarika prasideda nuo skaitymo, tačiau šiandien mokyklose nesudaroma priderama galimybė skaityti. „Lietuvoje nesusiklostė tai, kas Europoje egzistuoja kaip skaitanti visuomenė. Ji gimsta mokykloje. Pas mus nuolat kalbama apie informacijos rinkimą, apdorojimą, bet ne apie skaitymą. Rašymas eina po jo“, – skaitymo naudą pabrėžia prof. R. Petrauskas.

Nauda valstybei

Diskusijoje ne kartą užsiminta apie humanitarinių mokslų naudą valstybei: kokia ji ir ar apskritai galima ją išmatuoti? Ant šio kurpaliaus argumentus neretai mauna tiksliųjų mokslų atstovai, esą jų mokslų nauda visuomenei – akivaizdi. Prof. P. V. Subačiaus teigimu, kalbėjimas apie humanitarinių mokslų naudą neišvengiamai kreipia klientizmo valstybės keliu: „Senovėje humanitaras buvo trijų ponų klientas: konkretaus, daug pinigų turinčio asmens, arba mecenato, tad turėjo vykdyti kažkokio žmogaus įgeidžius! Šie mecenatai labai išgyveno dėl savo egzistencijos, todėl humanitarus finansavo dar ir dėl to, kad tekstai šiems kažką sakė apie jų asmeninės egzistencijos prasmę. Tai buvo į žmogų orientuota humanitarika ir menas.“

Antrasis mecenatas – Bažnyčia. Jos užsakyti tekstai turėjo aiškią metafizinę projekciją ir kalbėjo apie amžinuosius dalykus, apie buvimo Žemėje ir anapus jos esmę. Trečiasis mecentas buvo švietimo sistema labai siaura prasme: tai, ko reikia švietimui, o ne kažkam apskritai. Šitame kontekste humanitarika klestėjo. Sunykus feodalizmui ir tautinei nedemokratinei valstybei, humanitarų mecenatu tapo mokesčių mokėtojai. „Kai mokame mokesčius, ar tikimės, kad už sumokėtus pinigus bus atsakyta į mūsų egzistencinius klausimus? Net kvailai skamba. Jeigu humanitarika apie mirtį nieko nepasako, daugelis turi teisę paklausti, kam ji reikalinga, nes juk privalo atsakyti į klausimus apie gimimą, gyvenimą ir mirtį“, – tragikomišką pavyzdį pateikia prof. P. V. Subačius, kartu apibendrindamas diskusiją.

Diskusija „Ar egzistuoja humanitarinių mokslų krizė Lietuvoje?“ – vienas 37-ųjų Istorijos fakulteto dienų (IFDi) renginių.