Kalbant apie universitetines studijas šiandieniniame pasaulyje minimi keli pagrindiniai iššūkiai: šių studijų masiškėjimas ir vidinė atsakomybė išlaikyti aukštą studijų standartą. Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama studijų tarptautiškumui. Kaip sekasi Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui atsinaujinančioje studijų ir mokslo erdvėje? Apie tai kalbamės su fakulteto prodekane doc. Nijole Juchnevičiene.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis netyla klausimas, ar reikia Lietuvai humanitarų, ypač filologų. Kokia Jūsų nuomonė?

Į tokį klausimą, kuris ne kartą yra nuskambėjęs net ne kaip klausimas, o kaip tiesmukas neiginys, norisi tiesiai šviesiai ir atsakyti: humanitarai būtini, nes dėl jų mokslų pasaulis tampa geresnis. Kalbant taip, kad visiems būtų aišku, reikia pabrėžti, kad Filologijos fakulteto absolventai ne tik įgyja žinių ir išsilavinimą, konkurencingą tarptautiniu mastu, bet ir ugdo bendrąsias kompetencijas, kurių reikia, kad geriau gyventume šiuolaikiniame pasaulyje, – kūrybiškumą, analitinį mąstymą, idėjų generavimą, gebėjimą tobulėti ir nuolat mokytis, sėkmingai bendrauti ir bendradarbiauti daugiakultūrėje erdvėje. Humanitarai pirmiausia mato ne mechanizmą, o žmogų. Dėl to sėkmingai dirba ar kuria verslą įvairiose srityse.

JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės ir Australijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 2012 m. 60 proc. JAV aukščiausio lygio vadovų ir 65 proc. Jungtinės Karalystės parlamentarų buvo baigę humanitarinius mokslus, o daugiau kaip du trečdaliai verslininkų Jungtinėje Karalystėje turėjo humanitarinį išsilavinimą. Spėju, kad ir Lietuvoje poreikis grįžti prie pamatinių kultūros paveldo vertybių pamažu taps vis didesnis ir vis aiškiau artikuliuojamas. Vien į greitą ekonominį efektą orientuota strategija, kai atsisakoma investicijų į ilgalaikius projektus, yra trumparegiška.

Neretai visuomenėje vyrauja nuostata, esą po studijų filologai gali tapti tik vidurinės mokyklos ar gimnazijos mokytojais, na gal dar vertėjais, bet didžioji dauguma lieka bedarbiai. Ar tai patvirtina Filologijos fakulteto absolventų istorijos?

Matyt, tokie stereotipai susiformavo dar tais laikais, kai visuomenei didžiulį įspūdį darė Gariūnų „verslininkų“ sėkmės istorijos. Lietuvoje, kur didžiausia naujiena žiniasklaidoje yra abejotino lygio „žvaigždžių“ santuokos, skyrybos ar atostogos, stereotipai gajūs. Tačiau tie, kurie skatina moksleivius rinktis tik „praktiškas“ studijų programas, yra prasti patarėjai. Pakanka konstatuoti, kad tarptautinės įmonės, turinčios atstovybes Lietuvoje, konkuruoja jau ne tik dėl daugelio mūsų fakulteto vykdomų studijų programų absolventų, bet ir dėl aukštesniųjų kursų studentų. Tačiau toks studentas, kuris įstojo atsitiktinai ir nežino, ko nori pasiekti gyvenime, vargu ar bus paklausus darbo rinkoje, o mokykloms tokio reikėtų mažiausiai. Filologijos fakultete savanorystės pagrindu sėkmingai veikia Filologijos karjeros tinklas: nuolat bendradarbiaujame su 15 lyderiaujančių verslo įmonių ir organizacijų, šis tinklas nuolat plečiamas. Mūsų studentai neatlygintinai talkina įmonėms įvairiuose renginiuose, taip įgydami patirties ir lavindami savo gebėjimus. Taigi toks bendradarbiavimas abipusiškai naudingas. Fakultete motyvuotam studentui sudarome visas galimybes kurti save ir nuolat tobulėti.

Šiuo metu nemažai kalbama apie studijų kokybę ir būdus jai gerinti. Kas, Jūsų manymu, kuria studijų kokybę? Kaip Filologijos fakultetas ją užtikrina ir plėtoja?

Studijų kokybė – tai nuolatinis procesas. Jis priklauso nuo daugelio dalykų: studijų programų turinio, aiškaus studijų proceso reglamentavimo, savianalizės ir dalijimosi patirtimi, dėstytojų, studentų, darbdavių bendradarbiavimo ir grįžtamojo ryšio, nuo universiteto bibliotekos išteklių ir naujausios įvairių sričių mokslinės literatūros, duomenų bazių įsigijimo strategijos, nuo bendruomenės tradicijų ir nuotaikų jos viduje, tačiau svarbiausi „žaidėjai“ šiame lauke yra dėstytojai ir studentai. Gaila, kad politikai iki šiol negali apsispręsti dėl adekvataus dėstytojų darbo vertinimo: ką ir kalbėti, jeigu docentų atlyginimas mažesnis už mokytojų. Asmenybės – tiek studentai, tiek dėstytojai – daro studijas prasmingas ir įsimintinas. Mūsų fakultetas tuo negali skųstis. Net ir dabartinėje nepakankamo aukštojo mokslo finansavimo situacijoje pasitenkinimas studijomis Filologijos fakultete yra didelis.

Šiemet Vilniaus universitetas naujus mokslo metus pasitiks su naujomis studijų programomis. Viena jų – italų filologija. Gal galėtumėte ją pristatyti?

Džiaugiuosi šia studijų programa. Iki šių metų priėmimas vyko į dvigubą – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos – studijų programą. Prieš pradedant rengti italų filologijos programą ištyrėme jos poreikį ir atlikome apklausą: dvigubos programos studentai pageidavo, kad italų filologija taptų atskira studijų programa paliekant galimybę pačiam studentui pagal pageidavimą į ją integruoti lietuvių filologijos ar kitas disciplinas. Visi apklaustieji pasisakė už sustiprintą visų italų filologijos aspektų dėstymą. Taigi apklausos rezultatai tik patvirtino pokyčių būtinybę, lankstesnės sistemos ir labiau specializuotų studijų poreikį.

Manau, kad šios programos stiprybė ir išskirtinumas – tvirti filologijos mokslų pagrindai, kai studijuojančiajam paliekama galimybė rinktis gilesnę specializaciją arba siekti platesnio profilio išsilavinimo. Studentams suteikiami tvirti kalbotyros ir literatūros mokslo pagrindai, ugdomi aukščiausio lygmens komunikaciniai italų kalbos gebėjimai (C1 arba C2), formuojamas Italijos civilizacijos ir kultūros reiškinių išmanymas, ugdomi gebėjimai analizuoti bei vertinti italų kalbos ir literatūros reiškinius platesniame kalbotyros, literatūros kontekste, analitinis ir kritinis mąstymas, tarpkultūrinė kompetencija, gebėjimas dirbti grupėje, kūrybingumas.

Pernai stojančiųjų laukė dar viena naujovė – ispanų filologija. Prabėgo metai, netrukus bus renkama nauja laida. Kaip sekasi vykdyti šią programą?

Ispanų filologijos programa keičia iki tol vykdytą dvigubą – lietuvių filologijos ir užsienio (ispanų) kalbos – studijų programą. Priėmėme studentų šiek tiek daugiau, negu ketinome, atsižvelgdami į didelį pageidavimų pirmuoju prioritetu skaičių. Nors dar nesibaigė pirmieji studijų metai, atrodo, kad programa vykdoma sėkmingai. Joje dirba net 5 dėstytojai, kuriems ispanų kalba yra gimtoji, glaudžiai bendradarbiaujame su Ispanijos Karalystės ambasada. Ispanų filologija orientuota į platesnio ir gilesnio turinio bei apimties ispanų literatūros, kalbotyros, istorijos ir kultūros studijas. Iš daugiau nei 50 Lietuvos universitetuose siūlomų pirmosios pakopos filologijos krypčių grupės studijų programų ispanų filologijos bakalauro kvalifikacinio laipsnio neteikia nė viena.

Į kokias, be minėtųjų, programas siūlytumėte atkreipti būsimų studentų dėmesį? Kodėl?

Visos mūsų studijų programos vertos dėmesio, jos labai gerai vertinamos Lietuvos ir užsienio ekspertų. Šiemet paskelbtas „QS World University Rankings by Subject“ reitingas, vertinantis stipriausius pasaulio universitetus atskirose studijų kryptyse, parodė, kad Vilniaus universitetas užima aukštas pozicijas šiuolaikinių kalbų studijų kryptyse. Filologijos fakultetas išsiskiria siūlomų studijų programų gausa: vykdome 14 pagrindinių bakalauro studijų programų, 17 gretutinių studijų programų, 13 magistrantūros studijų programų. Pirmosios pakopos studentai, kurių programose numatyta tokia galimybė, gali rinktis gretutines studijas tiek mūsų, tiek kituose fakultetuose arba panaudoti joms skirtus kreditus pagal savo apsisprendimą. Filologijos fakulteto studentai aktyviausiai dalyvauja gretutinių studijų procese iš visų universiteto padalinių.

Pabaigoje norėčiau paklausti: kodėl Jūs pati pasirinkote filologijos studijas? Ar ką nors keistumėte, jeigu galėtumėte atsukti laiką?

Baigiau vadinamąją literatūrinę klasę tuometėje Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Mums dėstė puikūs mokytojai. Skirtingai nuo dabartinių moksleivių, sustiprintai mokėmės užsienio, lotynų kalbos, literatūros. Skaitėme pagrindinius literatūros klasikos tekstus. Tuo metu tai buvo puiki galimybė apvalyti protą nuo sovietų ideologijos užkrato. Man labiausiai patiko literatūra, užsienio ir lotynų kalbos, istorija. Lotynų kalba sužavėjo nepaprastai logiška ir aiškia struktūra, todėl atrodė labai lengva. Be to, mokytis anglų kalbos žodžių buvo vienas juokas, nes lotyniškas jų šaknis lengvai atpažindavome. Pamačiau, kad galiu lengviau suprasti sudėtingesnius kultūrinius tekstus, nes tarptautinė leksika ir kultūrinės paralelės darėsi vis aiškesnės. Norėjau studijuoti lotynų kalbą Vilniaus universitete, tačiau sovietmečiu klasikinės filologijos programa buvo panaikinta. Todėl rinkausi lietuvių filologiją su klasikinės filologijos specializacija. Šiuo pasirinkimu niekada nenusivyliau.

Dėkoju už pokalbį.