Kasmet Europos Sąjungoje yra sunaudojama apie 800 tūkst. tonų plastikinių maišelių ir tik apie 6 proc. iš jų yra perdirbama. Balandžio mėn. pabaigoje Europos Parlamentas įpareigojo ES valstybes sumažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą, nes jie teršia aplinką ir kenkia ekosistemoms (Europos Parlamento (EP) spaudos tarnyba). Apie plastikinių maišelių žalą ir kokias problemas sukelia besaikis jų vartojimas, aiškina Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro docentas Gytautas Ignatavičius.

Yra sutarta dėl politinio tikslo mažinti bendrą plastikinių maišelių naudojimą Europos Sąjungos šalyse. Siekiama, kad iki 2019 m. vienam europiečiui tektų ne daugiau nei 90 plonųjų plastikinių maišelių per metus, o iki 2025-ųjų jų kiekis mažėtų dar perpus – iki 40. Naujasis teisės aktas bus taikomas plastikiniams maišeliams, kurių sienelės storis mažesnis kaip 50 mikronų. Jie sudaro absoliučią daugumą ES naudojamų plastikinių maišelių. Šie tikslai ir uždaviniai yra realūs bei įgyvendinami. Tačiau augant ekonomikai ir gerovei auga ir vartojimas, o tai tiesiogiai lemia pakuočių kiekio didėjimą. Šis ekonominis socialinis faktorius lėtins minėto ES aplinkosauginio tikslo siekimo spartą.

Kodėl kenkia plastikiniai maišeliai? Jie yra viena dažniausių komunalinių atliekų ir smarkiai prisideda prie aplinkos taršos plastiku, dėl kontaktų su jais gali žūti gyvūnai, jie kenkia ekosistemoms, ypač vandens, teršia vandens telkinius, gali užkimšti kanalizacines ir melioracines sistemas, vizualiai ir estetiškai teršia kraštovaizdį, jų gamyba yra susijusi su naftos išteklių naudojimu ir aplinkos tarša, o gamtoje plastikiniai maišeliai ỹra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų metų. Ir tai dar negalutinis plonųjų plastikinių maišelių galimo neigiamo poveikio aplinkai sąrašas.

Kokios pagrindinės problemos? Nėra aiškios ir vienodos maišelių apskaitos ES šalyse sistemos. Egzistuoja reali rizika, kad nors ES direktyva dėl maišelių ir bus priimta, bet kiekviena šalis skaičiuos, kaip jai palankiau, iškreips realią padėtį ir galų gale mes pateksime į situaciją, kad teoriškai užsibrėžti aplinkosauginiai rodikliai lyg ir bus pasiekti bei viršyti, tačiau realiai situacija taip ir negerės. Todėl, mano ir kitų ekspertų nuomone, visoms ES šalims būtina privaloma standartizuota apskaita ir vienoda metodika.

Šiuo metu tiek storesni, tiek plonesni plastikiniai maišeliai Lietuvoje jau yra apmokestinti, tik skiriasi apmokestinimo būdas. Už storesnius plastikinius maišelius prekybos centruose prašoma papildomai susimokėti, o plonesni, skaidrūs maišeliai iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir nemokami, tačiau iš tikrųjų jie yra apmokestinti kaip pakuotė (šis apmokestinimas taikomas gamintojams ir importuotojams, išleidžiant naujus gaminius į rinką). Prekybos centrai jų kainą irgi įskaičiuoja į savo išlaidas, kurias dengia pirkėjai. Siūlomas papildomas maišelių apmokestinimas, mano nuomone, nėra optimalus sprendimas, kadangi tai taptų tik dar vienu mokesčiu gamintojams ir vartotojams. Paimti pinigus iš žmonių – nesudėtingas uždavinys, daug sunkiau yra juos teisingai ir prasmingai panaudoti, kad toks apmokestinimas turėtų aplinkosauginę prasmę.

Maišeliai, kurių sienelės storis mažesnis kaip 50 mikronų, yra neatsparūs plyšimams ir todėl gerokai rečiau panaudojami pakartotinai nei storesnieji. Mano nuomone, turėtų būti reglamentuojamas ir maišelių dydis bei patvarumas, siekiant, kad į maišelį būtų galima dėti optimalų produktų kiekį ir jį patį panaudoti kelis kartus. Reiktų atkreipti dėmesį ir į plastikinių pakavimo plėvelių bei plonų plastikinių pirštinių naudojimą prekybos centruose. Tai iš esmės tie patys pakavimo maišeliai, tik kitokios formos. Koks būtų aplinkai geriausias jų pakeitimo ar optimalaus vartojimo sprendimas (pasiūlymų yra įvairių) – mokslinių tyrimų klausimas, tačiau jį ignoruojant problema būtų sprendžiama tik iš dalies.

Dar vienas šio klausimo aspektas – kaip užtikrinti, kad maišelių naudojimo mažinimo priemonės neturėtų įtakos bendro pakuočių kiekio augimui. Pavyzdys galėtų būti maisto produktų tiekėjo atsisakymas naudoti plonus plastikinius maišelius, motyvuojant aplinkosauginiais politiniais tikslais, juos pakeičiant kad ir storo kartono ar kitokiomis storesnėmis medžiagomis. Tai sukeltų komunalinių atliekų kiekio didėjimą ir prieštarautų kitiems aplinkosauginiams tikslams.

Kitas klausimas, kuo pakeisti plastikinius maišelius, pavyzdžiui, turguose. Be ekonominio šio klausimo aspekto, galima prieiti ir iki tokios situacijos, kad prekės, kaip sovietmečiu, bus pakuojamos į laikraščius. Vargu ar kas nors šiandien to norėtų.

Jau dabar parduotuvėse atsiranda popierinių pakuočių, tačiau neretai jos būna su plastikiniais „langeliais“. Tokios pakuotės utilizavimas reikalauja papildomų pastangų, ją reikia išardyti, atskiriant plastmasinę dalį nuo popierinės. Toli gražu ne kiekvienas nori tuo užsiimti ir aplinkosauginiu požiūriu tai nėra geras sprendimas.

Lietuva ES numatytiems aplinkosauginiams tikslams dėl plonų plastikinių maišelių pritaria. Informacija apie plastikinių maišelių suvartojimą šalyje nebuvo renkama, todėl sunku vertinti esamą situaciją. Bet, Aplinkos ministerijos nuomone (aš jai pritariu), situacija Lietuvoje su plastikinių maišelių naudojimu nėra tokia dramatiška, kaip kartais bandoma pateikti viešojoje erdvėje. Europos Komisijos ekspertų paskaičiuotas 466 maišelių kiekis vienam gyventojui per metus Lietuvoje yra tik teorinis. Šiuo metu Aplinkos ministerija disponuoja 2013 m. duomenimis, kuriuos pateikė Lietuvos prekybos įmonių asociacija, vienijanti apie 95 proc. Lietuvos prekybos įmonių. Pasak jos, plonųjų maišelių (15–50 mikronų) yra sunaudojama iki 250 vnt. vienam gyventojui per metus, o 1–15 mikronų – atitinkamai iki 40. Kaip matome, tai yra gerokai mažesni nei Europos Komisijos nustatyti skaičiai, net ir atsižvelgus į tai, kad į apskaitą patenka ne visos prekybos įmonės.

Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvoje situacija yra gera ir mes nieko neturėtume daryti.