Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo doc. Sigito Narbuto rankose – nuotrauka, kurioje užfiksuota ąžuoliuko sodinimo akimirka.

Sigitas Narbutas, Vilniaus universiteto absolventas, tuo metu buvo Filologijos fakulteto pirmakursis.

Kuo įdomi ši nuotrauka?

Tai paskutinė profesoriaus Ričardo Mirono nuotrauka. Tuo metu jis vadovavo Klasikinės filologijos katedrai. Nuotrauka, matyt, daryta 1978 m. balandžio pirmosiomis dienomis. Jos autorius man nežinomas. Ta nuotrauka kažkaip pateko man į rankas. Joje yra keli mūsų dėstytojai: šviesaus atminimo Elena Bukelienė, Marcelijus Martinaitis, Adolfas Juršėnas, Viktorija Daujotytė – visi literatai vienoje vietoje.

Nuotraukoje matyti išardytas kiemelio grindinys, kuris buvo ne taip seniai suklotas ruošiantis universiteto 400 metų jubiliejui. Tas ąžuoliukas, kuris čia sodinamas, ilgai neišbuvo. Profesorius Albinas Jovaiša man papasakojo, kad antraisiais ar trečiaisiais metai ąžuoliukas netikėtai nudžiūvo. Jie keliese, niekam nepasakodami, pasodino kitą. Gavo tokio pat amžiaus ąžuoliuką, kuris ir prigijo. Dabar jau tas antrasis ąžuoliukas ir auga Daukanto kieme.

Ką prisimenate labiausiai iš tų laikų, studijų metų?

Pradėjau studijuoti 1977-aisiais. Buvome pirmoji lituanistų šimtinė. Tais metais lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti pirmą kartą universiteto istorijoje priėmė net šimtą studentų. Dabar sunku bus patikėti, bet mūsų, vaikinų, buvo net dvidešimt. Studijavome jau suvokdami, kad tenka studijuoti nepaprastu laiku. Tik įstoję dalyvavome keliose talkose. Pirmo kurso filologai padėjo statybininkams ir meistrams tvarkyti dabartinį Istorijos fakulteto Daukšos kiemą. Ten buvo statomi priestatai, dengiami stogai. Teko dirbti ir tvarkant universiteto biblioteką, taip pat rūsius. Talkų būta apsčiai, bet prisimenu, kad buvo ir tikrai stiprus šventės pojūtis. Šviesaus atminimo dekanas Jonas Balkevičius, Albinas Jovaišas, Filologijos fakulteto profesūra radę reikalą ir visai be progos primindavo, kad studijuojame ypatingu laiku, kai universitetui sukanka 400 metų, kad tai labai svarbi data. Iš dėstytojų elgesio buvo matyti, kad jie taip pat labai vertina šiuos metus.

Prisimenu, kad studijų metais visko būdavo. Brangios statybinės medžiagos buvo laikomos universiteto kiemuose. Vieną kartą į rytmetinę paskaitą susijaudinęs atbėgo šviesaus atminimo Adolfas Sprindis. Kadangi mūsų buvo dvidešimt ir vyko bendra paskaita, tai visus vyrus pakvietė sakydamas: „Lekiam gelbėti universiteto granito, nes vagia.“ Privažiavo kažkoks sunkvežimis ir pradėjo krauti granitą, sudėtą Sarbievijaus kiemo pakraštyje. Universiteto žmonės vieni kitus pažinojo, nes Filologijos fakultetas įsikūręs tuose pat rūmuose kaip ir administracija. Ūkio dalis nebuvo tokia didelė, visi darbininkai pažįstami. Išlėkėme, bet, matyt, kažkas jau buvo juos nugąsdinęs. Kelias granito plytas išsivežė, bet jau buvo dingę. Visokių dalykų būta tuo įdomiu laikotarpiu.

O ar prisimenate pačią ceremoniją, kai buvo sodinamas ąžuoliukas? Gal buvo sakomos kokios kalbos?

Neprisimenu, ar buvo specialių kalbų. Buvo sukviesti studentai, suėjo dėstytojai. Jei ir buvo sakomos kalbos, tai ne tokios ilgos kaip per FiDi, kai atvažiuodavo fizikai su savo dinozauru. Tada jau ant sunkvežimio lipdavo mūsų dekanas ir prodekanas, Fizikos fakulteto dekanas ir droždavo „rimtas“ kalbas.

Bet ąžuoliukas filologų beržo nenukonkuravo?

To beržo, prie kurio buvome pripratę, jau nebėra. Jis buvo gražus, didelis, po juo karštą vasaros dieną buvo malonu sėdėti.

Kuo šiandien svarbus Vilniaus universitetas?

Nemanau, kad visiems senasis universitetas reiškia tiek, kiek tiems, kurie liko darbuotis kultūros baruose, redakcijose, bibliotekose ar institutuose. Vilniaus universitetas kaip kultūros ženklas yra svarbus tiems žmonėms, kurie nusimano apie istorijos reikšmę žmogui, jo tapatybei. Kas pražuvęs kasdienybės rūpesčiuose, tam nerūpi nei universitetas, nei visi su juo susiję dalykai. Apie universitetą galėtume ir turėtume kalbėti daug daugiau, nes jo reikšmė ir šiais laikais, ir pirmuoju jo istorijos laikotarpiu iki uždarymo 1832 m., ir sovietmečiu yra labai didelė mūsų kultūros istorijoje. Senasis universitetas, ir pirmiausia universitetas, paruošė mus ir visą tautą tiems dalykams, kurie vėliau, baigiantis XX a., Lietuvoje įvyko. Tokiems žmonėms kaip aš kiekviena plyta senajame universitete yra labai svarbi.