Apie nacių ir sovietų slaptuosius 1939 m. susitarimus pasidalijant įtakos sferomis suverenių valstybių teritorijas yra gerai žinoma. Atrodo, ką čia naujo pasakysi, parašysi, parodysi. Vis dėlto iki šiol nėra iki galo paskelbti vokiečių–sovietų sienų ir draugystės sutarties slaptojo papildomo protokolo kartografiniai priedai. Jie, kaip ir pati sutartis, buvo pasirašyti Maskvoje 1939 m. rugsėjo 28-osios data, nors iš tikrųjų sutarties pasirašymas su papildomais protokolais ir priedais įvyko rugsėjo 29 d. paryčiui. Vokiškas sutarties variantas vadinosi Deutsch-sowjetischer Grenz- und Freundschaftsvertrag, rusiškas – Германо-Советский Договор о дружбе и границе между СССР и Германией.

Istorija ir geopolitinės aktualijos

Buvo du žemėlapiai, ant kurių rugsėjo 28-osios data Kremliuje pasirašė Josifas Stalinas ir Joachimas von Ribbentropas. Viename žemėlapyje buvo įbrėžta suderinta SSRS–Vokietijos sienos linija okupuotos Lenkijos teritorijoje. Antrame žemėlapyje pasidalyta tuometinė Lietuvos teritorija, nors ji dar buvo neužimta. Žemėlapių originalai išlikę Maskvoje ir saugomi Rusijos Federacijos Prezidento archyve. Autentiški jų atvaizdai Rusijoje publikuoti nebuvo net fragmentiškai.

Žlugus Sovietų Sąjungai, pirmasis Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas buvo suinteresuotas atskleisti nusikalstamus komunistų sandėrius su naciais. Apie turimus SSRS–Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarčių slaptųjų protokolų originalus Maskvoje buvo paskelbta 1992 m. spalį. Jų tekstai iš rusiškų originalų publikuoti Rusijoje 1992–1993 m. Apie kartografinius priedus užsiminta, tačiau tada jie paviešinti nebuvo.

Tiesa, 1995 m. žemėlapio originalas, kuriuo Stalino ir Ribbentropo parašais 1939 m. rugsėjo 28 d. pasidalyta Lenkija, Maskvoje buvo eksponuojamas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje vykusioje istorinių šaltinių parodoje. Ji oficialiai atidaryta 1995 m. vasario 23 d. ir vadinosi „Didžiojo karo dokumentai. Antrasis pasaulinis, Didysis Tėvynės karas archyviniuose dokumentuose“.

Politinė situacija Rusijoje pasikeitė ir dabartinis Rusijos Federacijos Prezidentas praėjusių metų lapkritį viešai ėmė teisinti 1939 m. sovietų paktą su Vokietija, o 2015 m. gegužę Maskvoje tai darė Vokietijos bundeskanclerės Angelos Merkel akivaizdoje. Vakarų analitikų nuomone, tai Vladimiro Putino geopolitinės strategijos dalis. Kaip istoriką, mane domintų ir kitas dalykas. Jei pateisino vadinamąjį Molotovo–Ribbentropo paktą, gal parodys ir 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarties slaptuosius žemėlapius?

Kaip ten su tais žemėlapiais iš tikrųjų?

Asmeniškai nemačius to 1995 m. Maskvoje demonstruoto žemėlapio originalo, sunku daryti apibendrinimus. J. Stalinas derybose su J. Ribbentropu naudojosi Raudonosios armijos Generalinio štabo kartografija. Dėl to žemėlapiai su abiejų pusių parašais galėjo būti ir ne tie patys: Vokietijai skirti – vokiški, o SSRS – rusiški. Kaip realiai kartografiškai užfiksuota 1939 m. rugsėjį atsiradusi bendra siena tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho naujai užimtų teritorijų? Kokie tada tarp Maskvos ir Berlyno buvo suderinti Lietuvos sienų pakeitimai? Tvirčiau bus galima spręsti tik de visu patikrinus Maskvoje išsaugotus originalus ar bent tikslias jų archyvines kopijas.

O jei norėtume pasižiūrėti Berlyne turimą medžiagą, tai Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve iki šiol yra saugomas pirmojo žemėlapio originalas, kuriuo pasidalyta Lenkija. Antrasis, tiesiogiai susijęs su Lietuvos teritoriniu pasidalijimu, buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau Berlyne yra išlikusios jo kopijos mikrofilme. Rugpjūčio 10–14 d. šių eilučių autorius pagal Lietuvos mokslo tarybos paramos mokslinei išvykai skyrimo sutartį (Nr. KEL-151/2015) dirbo Vokietijos URM Politiniame archyve ir iš Berlyno atsivežė įdomios medžiagos.

Siūlome pasižiūrėti fragmentą iš Gea leidyklos žemėlapio, 1939 m. parengto Berlyno litografijos institute. Būtent ant šio vokiško žemėlapio Kremliuje pasirašė J. Stalinas ir J. Ribbentropas, pastarasis originalą ir nusigabeno atgal į Berlyną. Žemėlapyje J. Stalinas mėlynu pieštuku suraitė daugiau kaip pusės metro ilgio parašą, o J. Ribbentropas pasirašė raudonai. Lietuva pažymėta jau be Klaipėdos krašto, kurį prarado 1939 m. kovą, bet siena su Lenkija parodyta dar pagal seną tarpvalstybinės sienos liniją, kurios oficialusis Kaunas ilgai nenorėjo laikyti teisėta. Nors 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos papildomame slaptame protokole Berlynas ir Maskva pripažino Lietuvos interesus Vilniaus krašte, tačiau rugsėjo 28 d. tas klausimas dar nebuvo galutinai išspręstas. Į Maskvą J. Ribbentropo deryboms atsivežtas vokiškas žemėlapis tiesiog rodė prieškarines valstybių sienas, buvusias iki 1939 m. rugsėjo.

Vilniaus miesto pavadinimas minėtame vokiškame žemėlapyje skliausteliuose pateiktas lenkų kalba WILNO, lenkiška forma užrašyti ir aplinkinių gyvenviečių pavadinimai. Miesto pagrindinis pavadinimas 1939 m. žemėlapyje vis dėlto įrašytas WILNA. Toks buvo oficialus miesto pavadinimas vokiškai ir toks vokiečių akimis lieka iki šiol (net ir dabar Vokietijos ambasada Lietuvoje oficialiai vadinasi Deutsche Botschaft Wilna).

1939 m. rugsėjo 27–29 d. vykusiose derybose J. Stalinas nesutiko atiduoti vokiečiams didelės dalies Lietuvos, kaip reikalavo J. Ribbentropas, tačiau Kremlius raštiškai prisižadėjo ateityje pakeisti tuometinę Vokietijos–Lietuvos sieną vokiečių naudai ir perleisti Lietuvos teritorijos ruožą į pietvakarius nuo žemėlapyje įbrėžtos linijos. Ji slaptojo protokolo kartografiniame priede N II nuo Širvintos ir Šešupės santakos vesta į pietryčius, kirto Marijampolę, Dusios ežerą ir pratęsta iki pietinio Lietuvos pakraščio tos vietos, kur piečiau jau galiojo Lenkiją padalijusi linija kartografiniame priede N 1. Vokiečiams buvo pažadėta perduoti teritoriją su Vilkaviškio, Lazdijų, Kapčiamiesčio ir kai kuriais kitais žemėlapyje pažymėtais miestais ir miesteliais – iš viso apie 1800 km² ploto Lietuvos teritorijos. Jau tada derybų metu J. Stalinas Vokietijos Reicho delegaciją informavo, kad Lietuva bus įtraukta į SSRS sudėtį, tačiau tam reikėjo tinkamo laiko imantis „ypatingų priemonių“.

Natūra geriau nei pinigais

Nė metams nepraėjus Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o į minėtą Lietuvos teritorijos ruožą Raudonosios armijos daliniai įėjo 1940 m. rugpjūčio 20 d., jau po Lietuvos aneksijos. Berlynas buvo nepatenkintas – ta lietuviškos teritorijos dalis Rytprūsių pašonėje pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. specialų susitarimą turėjo atitekti Vokietijai. Klausimas buvo išspręstas kompromisinių derybų būdu, sudarant naują slaptą sutartį. Pagal ją Kremlius minėtą Lietuvos teritorijos dalį „išsipirko“. Vokietijos Reichas 1941 m.  pirmoje pusėje kaip kompensaciją iš Sovietų Sąjungos gavo žaliavų už 7,5 mln. JAV dolerių. Hitlerio Vokietijai buvo netgi naudingiau atlygį gauti vertingomis žaliavomis nei gryna valiuta, kurios Maskva ir pati ne per daugiausia turėjo.