Vilniaus universiteto rektorato koridoriuje jau galima apžiūrėti dailininko Adomo Matuliausko grafikos darbų parodą „Vilniaus miesto ženklai“. Tai 2011–2015 m. sukurtas emocionalus pasakojimas apie Vilnių, kurio neatsiejama dalis – Alma Mater Vilnensis.

„Gimiau ir užaugau Pilies gatvės pradžioje, tad dar vaikystėje esu išvaikščiojęs visus Vilniaus universiteto kiemelius, tarsi užaugęs šiame universitete. Sukurti šį darbų ciklą mane įkvėpė išraiškinga universiteto pastatų architektūra, humaniškų erdvių šviesokaitos žaismas. Didysis kiemas man pats įdomiausias. Čia juntama į dangų kylanti bokštų galybė, iš žemės auganti dvasia – tai vieta, kur susijungia žemė ir dangus. Todėl kaskart senąjį Vilniaus universitetą galime atrasti iš naujo“, – apie savo ryšį su Vilniaus universitetu pasakoja dailininkas.

A. Matuliausko teigimu, kultūrinis Vilniaus gyvenimas yra neatsiejamas nuo universiteto, todėl ir šioje parodoje atpažįstame nemažai jo objektų. Dažniausiai pasikartojantys – Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė, kuriuos suprojektavo Vilniuje 1737–1767 m. gyvenęs ir kūręs baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas. „Mane žavi ir kitos iškilios Vilniaus universiteto asmenybės: architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, dailininkas Pranciškus Smuglevičius, fotografas Janas Bulhakas, tapytojas Ferdinandas Ruščicas, kūręs Vilniaus universiteto simboliką, atminimo medalius ir heraldikos ženklus. Genius loci (lot. kurianti vietos dvasia) visais laikais skatino kūrėjus atvykti ir pasilikti Vilniuje“, – gimtajame mieste gyvenusiomis ir dirbusiomis asmenybėmis žavisi parodos autorius.

Tačiau svarbiausių Vilniaus akcentų jis nevaizduoja literatūriškai ar tiesmukai. Dailininkas kuria nuotaiką juodomis ir baltomis linijomis. Jos veržte veržiasi iš ovalo, kuriame telpa ir dera daugybė motyvų. Tačiau visuose darbuose neišvengsime trijų pasikartojančių motyvų – kylančių bokštų, paukščių ir medžių. Vieni įžvelgiami tik dirstelėjus į grafikos darbą, o kitų tenka specialiai paieškoti. Dailininkas paaiškina, kad paukštį mūsų protėviai laikė pasiuntiniu tarp ano pasaulio ir šio, o medį lietuviai visuomet garbino kaip šventą. Taigi mūsų sostinės architektūra organiškai suaugusi su gamta – iš šios aplinkos semiamasi įkvėpimo. Be to, Vilnius ne suprojektuotas, o suimprovizuotas. Tai lėmė šio miesto kraštovaizdis ir požeminės upės, nes namus buvo galima statyti tik ten, kur negrėsė potvynio pavojus.

„Grafikos ciklo dalys – ženklų ir simbolių kalba perteiktos savarankiškos istorinių fragmentų vizualinės interpretacijos, kur plastinės raiškos priemonėmis kuriama ne realistinės tikrovės logika, o subjektyvi nuotaika, paliekant erdvės ir vietos tam, kad kiekvienas žiūrovas galėtų Vilniaus miesto ženklus perskaityti ir interpretuoti savaip“, – paaiškina dailininkas.

Simboliškai keliaudami po Vilniaus istoriją, jaučiamės taip, tarsi į ją žiūrėtume pro objektyvą. Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė teigia: „Šilkografijos komponuojamos į medaliono formą, kuri sustiprina dekoratyvumą, atėjusį iš istorinės architektūros, spaudinių, senosios kultūros. Tiesa, šios puošmenos asketiškos – jos nespalvotos, nors traukia vingriomis, ekspresyviomis, bet tiksliomis linijomis. Kartu šiuolaikinis žiūrovas gali įsivaizduoti, kad viską mato pro apskritą camera obscura akutę, ir kadrai keičia vienas kitą iš pasakiškų tapdami realūs – gali pamanyti, kad iš tikrųjų Vilniuje skleidžiasi stebuklingi augalai, teberusena šventasis aukuras ir tebegyvena rūstusis valdovas. Taip dar aiškiau, kad praėję ir šiuolaikiniai laikai yra neatsiejami – čia viskas ir prasideda, ir viskas dar tęsiasi. Todėl esi priverstas patikėti, kad įmanoma šiuolaikinė legenda apie Geležinį vilką, kad siela gali kilti aukštyn su barokiniais senamiesčio bažnyčių bokštais.“

Darbai atlikti klasikine šilkografijos technika. Pirmos užuominos apie šilkografinę-trafaretinę spaudą užfiksuotos senovės Kinijoje. Į Vakarų Europą šis spaudos būdas atkeliavo tik antroje XVIII a. pusėje. Žodis sudarytas iš lotyniško „sēricum“ (šilkas) ir graikiško „graphein“ (rašyti arba piešti). Nors šis pavadinimas išliko iki mūsų dienų, šilkas gaminant trafaretus jau nebenaudojamas, jį pakeitė naujos sintetinės medžiagos. Lietuvoje šią grafikos techniką plėtojo Rimtautas Gibavičius ir Mikalojus Vilutis. A. Matuliauskas šilkografiją pasirinko siekdamas perteikti  piešinio linijų aštrumą ir juodos spalvos sodrumą.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Antanas Andrijauskas šią parodą apibendrina taip: „Grafiko Adomo Matuliausko istorinių reminiscencijų ciklas „Vilniaus miesto ženklai“ šiandien, dabartinės Lietuvos ir globalizuoto pasaulio platybių kontekste, pažintiniu ir estetiniu požiūriu yra itin aktualus ir vertingas – dailininkas, pasitelkdamas meninės kalbos išraiškos priemonių įtaigumą, kreipiasi į turtingą mūsų kultūros lobyną, kad  žadintų istorinę atmintį ir tautinį tapatumą.“

Paroda veiks iki lapkričio 1 d. Joje eksponuojamas 21 grafikos darbas.

* * * * *

Adomas Matuliauskas 1981 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1982 m. dirbo Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste, restauravo freskas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios Šv. Marijos Paguodos koplyčioje. 1988 m. dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailininko grafiko specialybę. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose. Nuo 1992 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. 2006–2009 m. dėstė Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institute leidybos dizainą ir reklamą. Šiuo metu vadovauja Lietuvos kultūros tyrimų instituto Leidybos skyriui.

Svarbesni dailininko kūriniai: raižinių ciklas „Šventės“, estampų ciklas „Atspindžiai“, raižinių ciklas „Dubingių ežero paukščiai“, „Snaudžiantys bokštai“, linoraižinių ciklas „Verpstės“, piešinių ciklas „Ežerų sakmės“, „Bernardinų sodas“, šilkografijos darbų ciklas „Vilniaus miesto ženklai“.

Personalinės parodos: 1988 m. grafikos ir piešinių paroda Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje; 1993 m. estampų paroda Reed koledže Portlande, JAV; 1995 m. grafikos paroda Lietuvos menininkų rūmuose; 2003 m. grafikos ir ekslibrisų paroda Joensu mieste, Suomijoje; 2015 m. grafikos darbų paroda „Arkos“ galerijoje Vilniuje.