Spalvinga, komunikabili, charizmatiška Vilniaus universiteto semiotikos magistrė Miglė Anušauskaitė iš pradžių sukusi žurnalistikos link netrukus suprato, kad savęs ieškoti norėtų ir kitose srityse. Miglė tapo viena žymiausių Lietuvoje komiksų autorių, kurį laiką dirbo reklamos agentūros „Not Perfect Y&R“ tekstų kūrėja.

Dar iki studijų ji piešė komiksus: turėjo savo komiksų rubrikas tinklalapiuose www.panele.lt, www.teatrai.lt, www.pravda.lt, iliustravo Šiuolaikinio meno centro leidinius. Nuo 2013-ųjų savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ turi savaitinę komiksų rubriką „Tekstai ne tekstai“, su Gerda Jord išleido komiksų knygą apie Darių ir Girėną „10 litų“. Miglė organizuoja komiksų dirbtuves, neseniai iliustravo knygą.

Kodėl nusprendei pasirinkti žurnalistikos studijas Vilniaus universitete? Kuo traukė, žavėjo ši disciplina?

Tiesą sakant, sunku pasakyti. Norėtųsi į savo gyvenimą pažvelgti kaip į kryptingą procesą, nulemtą racionalaus „vadeliotojo“. Vis dėlto turiu pripažinti, kad bent jau manajame yra daug daugiau neapgalvotų sprendimų, laimingų atsitiktinumų, įvairiausių įtakų, kurių ir pati kartais nenoriu pripažinti.

Baigusi mokyklą žurnalistiką pasirinkau todėl, kad norėjau išmokti geriau rašyti. Be to, tuo metu pradėjau atrasti komunikabiliąją savo pusę (kitaip tariant, pradėjau ne taip baimintis žmonių). Tai derėjo su žurnalistikos pasirinkimu. Aišku, lėmė ir tėvų, draugų nuomonės, bendras kultūrinis klimatas.

Studijų metais nemažai keliavai pakeleivingais automobiliais, įvairias kitais įprastais ir neįprastais būdais. Ar nebuvo baisu tam ryžtis? Kur teko lankytis ir kas paliko didžiausią įspūdį?

Keliavimas pakeleivingais automobiliais puikiai derina nuotykių troškimą su būtinybe taupyti. Taip pat leidžia pajusti, kad pati esu atsakinga už savo gyvenimą. Šį būdą vis dar labai mėgstu, kartkartėmis vis pakeliauju.

Kita vertus, dabar jau manau, kad toks keliavimas nėra toks turtingas tarpasmeninių patirčių, kaip maniau iš pradžių. Ilgainiui pastebi, kad visi pokalbiai su vairuotojais ar naujai sutiktais žmonėmis yra daugiau ar mažiau vienodi, palaikyti juos tampa labiau darbu negu unikalia, jaudinančia patirtimi.

Semiotika. Kodėl semiotikos magistrantūra? Kaip pakliuvo į akis ši disciplina? Ko tikėjaisi ir ko sulaukei?

Semiotiką studijavo mano bičiulė Kristina, todėl turėjau susidariusi šiokį tokį įspūdį apie discipliną. Bakalauro studijų metu lankiau kelis laisvuosius dalykus A. J. Greimo centre – jie man patiko. Žavėjo analitinis požiūris į kultūrinius reiškinius, A. J. Greimo „Struktūrinės semantikos“ atsargus metodiškumas. Ne viskas, ką mokėmės, buvo taip analitiška, tačiau stodama į semiotiką tikėjausi intelektinio iššūkio – jį ir gavau.

Manau, kad kelti klausimą apie studijų naudą truputį panašu į klausimą apie sveikos mitybos naudą. Gali klausti: „Prieš savaitę suvalgiau morką, kodėl man vis tiek sunku užbėgti į kalną?“ Sveika mityba pagerina žmogaus savijautą apskritai, juolab jei ją praktikuosi nuolatos. Panašiai ir studijos atneša daugiau bendro supratimo apie save ir pasaulį, apie tai, kokių apskritai yra sukaupta žinių apie pasaulį  – čia neveikia „sužinojau dalyką – panaudojau dalyką“ modelis. Semiotikos studijos man suteikė porą metų „sveikos mitybos“.

Ar rekomenduotumei šį iššūkį kitiems? Kodėl?

Žinoma, rekomenduočiau tiems, kuriems įdomūs panašūs dalykai. Jei išgirdus semiotikos apibrėžimą pirma mintis būna „O, kaip įdomu, ką jie ten daro, kaip jie tų reikšmių ieško?“, tuomet semiotikos studijos yra geras pasirinkimas. Tačiau jeigu pirma mintis „Kokių tik nesąmonių žmonės neprisigalvoja, kur aš šitą gyvenime pritaikysiu?“, tuomet gal reikėtų rinktis kitą magistrantūros studijų programą arba atsisakyti minčių apie tolesnes studijas.

Ar palaikai ryšius su A. J. Greimo centru ir jau gana plačia semiotikų bendruomene?

Žinoma! Lankausi jų renginiuose, o rengdama pranešimą konferencijai ar straipsnį žurnalui pasikonsultuoju su A. J. Greimo centro specialistais. Dažną semiotiką malonu sutikti ir laisvalaikiu.

Komiksai. Šiemet drauge su kita buvusia Filologijos fakulteto studente Gerda Jord ėmėtės bendros komiksų knygos. Kaip sekėsi bendradarbiauti?

Bendradarbiauti sekėsi labai gerai. Per Darių ir Girėną ir mes su Gerda susidraugavome, tačiau netapome tokiomis artimomis, kad bandytume „nusimuilinti“ nuo pareigų ar vis permesti viena kitai atsakomybę. Gera dirbti su žmogumi, kurį mėgsti, bet prieš kurį nenori pasirodyti neatsakinga nevykėlė, taigi nenustoji stengtis.

Pernai dalyvavai mokslo populiarinimo iniciatyvoje „Mokslas ir Tu“, jos metu buvo kuriami komiksai, kurių „veikėjai“ padėjo nepaklysti mokslo peripetijose. Ar galėtum apie tai papasakoti daugiau?

Šis projektas man buvo įdomus dėl dviejų dalykų: pirmiausia, galėjau apsilankyti mokslinių tyrimų institucijose, pažiūrėti, kaip viskas veikia, užduoti begalę klausimų. Tačiau pradėję kurti videofilmuką supratome, kad tokie komiksai, kokius aš pratusi piešti, čia netinka – reikia ieškoti sprendimų, artimesnių animacijai. Kadangi man tai buvo visiškai nauja sritis, per trumpą laiką teko labai daug išmokti. Tai buvo įdomu, nors ir nelengva.

Kokiuose dar projektuose ir iniciatyvose, skirtose komisams, teko dalyvauti?

Vienas mano mėgstamiausių besitęsiančių projektų yra komiksų rubrika „Šiaurės Atėnuose“. Kurdama literatūrinius komiksus kiekvieną kartą skiriu daug pastangų, tūnau prie piešimo stalo tol, kol pati lieku visiškai patenkinta rezultatu. Žinoma, dažnai pasitaiko, kad žiūrėdama anksčiau nupieštus komiksus galvoju: „Velnias, reikėjo dar truputį pasėdėti prie šito.“

Greta visų kitų dalykų pradėjai leisti savo ziną kiek neįprastu pavadinimu – „I have no teeth“. Kodėl būtent toks pavadinimas? Kaip jis susijęs su zine esančiais komiksais?

Išleidau vieną zino numerį – tiesiog norėjau, kad mano tinklaraštyje esantys komiksai sugultų į vieną vietą. Žinoma, ten pateko ne visi – kai kurių popierinius variantus buvau pametusi, kiti, nors juos ir turėjau, pačiai atrodė nebeįdomūs. Apskritai komiksų atrinkinėjimas buvo smagus procesas – tarsi kelionė laiku skaitant senus dienoraščius, bet be jiems būdingo trikdančio atvirumo. Tiesiog skaičiau komiksus ir mėginau prisiminti, ką tuo metu galvojau, ką veikiau, kokios problemos buvo aktualios.

„I have no teeth“ atsirado perfrazavus „the rose has no teeth“ – ši frazė, matyt, krito į akis todėl, kad tuo metu dėl išlūžusio priekinio danties man buvo aktualus dantų klausimas. Juk tiek neįtikimai daug padarinių sukelia išlūžęs priekinis dantis – finansinių, veiklos, kūrybinių, socialinių.

Tavo komiksai įvairūs: kupini žaismingos ironijos, autobiografinių motyvų – tarsi vaizdiniai dienoraščiai, tačiau yra ir istorinių ar mokslo populiarinimo. Iš kur ši gausa? Kas gi pačiai artimiausia?

Mėgstu rinkti ir kaupti niekam nepritaikomą informaciją. Kai sužinau kokį nors naują įdomų dalyką, kartais užeina savotiškas siutas: kodėl iki šiol to nežinojau? Kodėl man mokykloje niekas nepasakė, kad Afrikoje buvo imperijų? Kodėl nuo manęs buvo slepiamas dvynių paradokso aiškinimas ir kalbų šeimos? Taigi kai kurie komiksai man yra būdas pasidalyti tuo įsiūčiu: AR MATĖT, KOKIUS ĮDOMIUS DALYKUS NUO MŪSŲ SLĖPĖ???

Kiti komiksai atsiranda aptikus naują tarsi savaime žinomų dalykų kampą. Man patinka „sukasdieninti“ įvykius ar situacijas, kurios pateikiamos nekasdieniškai. Štai dabar piešiu tokį komiksą apie Heraklį, kurį tikiuosi greit publikuoti.

Kituose komiksuose pasakoju apie kokią nors emociją ar pateikiu neseniai į galvą atėjusią mintį apie gyvenimą. Būtent šie patys populiariausi. Komiksas yra labai palanki forma konceptualizuoti nelabai sudėtingus dalykus.

Dėkoju už pokalbį.