Norėčiau truputį „apversti“ tradicijas. Tradiciniai rugsėjo pradžios sveikinimai ir šiaip tekstai paprastai kalba apie kardelius, kelio pradžią, mokslo šaknis, vaisius, rudenį, bet retai kada apie laiką. Apie laiką, praleistą universitete, labiau priimtina kalbėti baigiantis mokslo metams. Ir iš viso: praeitis… Prabėgantis laikas… Rugsėjo pirmoji… Nesirimuoja kažkaip?

Apie laiką pradėjau kalbėti neatsitiktinai. Laikas – pagrindinė mano tyrimų tema. Dažniausiai tai laiko perspektyva – platus reiškinys, apimantis tiek įvykių tėkmės padalijimą į tai, kas vyko praeityje, tai, kas vyksta dabar, ir tai, kas dar vyks, tiek šių įvykių vertinimą. Vis dėlto dažniausiai laiko perspektyva suprantama kaip santykinai stabili žmogaus savybė – polinkis vienaip ar kitaip vertinti visas tris laiko zonas – praeitį, dabartį bei ateitį. Kalbama ir apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turime savą „mėgstamą“ laiką – kas praeitį, kas dabartį ar ateitį – ir tas mėgstamas laikas atpažįstamas mūsų gyvenimuose.

Doc. Antanas Kairys. Asmeninio arch. nuotr.

Kalbant apie universitetą, mokslą, mokymąsi, dažniausiai pagalvojame apie ateitį. Vakarų kultūra iš viso yra labai orientuota į ateitį – progresas, tikslai, tolimi tikslai, ypač tolimi tikslai, planavimas, numatymas, darbų sudėliojimas pagal prioritetą, siekimas ir pasiekimas. Mąstymas apie savo veiksmų padarinius, tikslų kėlimas, planavimas – visa tai yra raktas į sėkmę, kilimą karjeros laiptais, sėkmingas studijas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie labai orientuojasi į ateities tikslus, planus, gyvena sveikesnį, mažiau rizikingą gyvenimą, sėkmingiau studijuoja.

Kiek kitaip atrodo dabarties laiko perspektyvos. Žmonės, kurie smarkiai susitelkę ties dabartimi, dažniausiai per daug nesusimąsto apie savo veiksmų padarinius, noriai ir kartais neprotingai rizikuoja, labiau ieško pramogų, nuotykių ir jaudulio. O žmonės, kurie orientuoti į praeitį, dažniausiai savo veiksmus grindžia tradicijomis, įprastais, konservatyviais elgesio būdais. Į praeitį galima žvelgti tiek nostalgiškai, pozityviai, tiek negatyviai.

Atrodytų, atsakymas, ko reikia sėkmingoms studijoms universitete ir tolesniam gyvenimui, gana aiškus – daugiau mąstyti apie ateitį, kelti tikslus ir jų siekti. Tačiau yra mažas „bet“, žvaigždutė ateities laiko perspektyvos reklaminio plakato apačioje: žmonės, kurie kraštutinai orientuojasi į ateitį, dažnai siekia ir pasiekia, tačiau, užuot džiaugęsi pasiekimais ir stabtelėję akimirkai, išsikelia naujus tikslus ir vėl siekia jų. Jie rizikuoja persitempti, perdegti. Tad iš tikro – svarbiausia pusiausvyra. Norint gauti iš studijų universitete daugiausia, reikia visų trijų laiko zonų, nepamiršti, kad laikas turi ne tik ateitį, bet ir dabartį bei praeitį ir kad visa tai veikia mūsų gyvenimą.

Kuo svarbi ateitis – aišku. Praeitis, ypač studijuojant seniausiame Lietuvos universitete, gali suteikti stabilumo, tęstinumo jausmą, atsparą sunkiomis akimirkomis, suvokimą, koks mano indėlis platesniame, dabarties arba istoriniame kontekste. Tuo tarpu sugebėjimas retkarčiais susitelkti į tai, ką jaučiame šią akimirką, leidžia visavertiškai išgyventi momentą – ar tai būtų saulėlydis išeinant iš paskutinės sunkios paskaitos, ar liepos šnaresys istorikų kiemelyje per pertrauką, ar pasiekimo džiaugsmas. Tad raktas į sėkmę ir visavertiškas studijas – pusiausvyra tarp ateities, praeities ir dabarties laiko perspektyvų.

Geriausia, ką galiu pasiūlyti – planuoti darbus, apgalvoti, kokių tikslų iš tikro siekiate universitete, apmąstyti vieno ar kito sprendimo padarinius. Tai padės labiau orientuotis į ateitį. Bet kartu nepamiršti istorijos – tiek asmeninės, tiek universiteto, pajausti tęstinumą. Ir, žinoma, džiaugtis, retkarčiais pamiršti viską, kas buvo ar bus, ir tiesiog pasinerti į akimirkos teikiamus išgyvenimus.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (rugsėjis, Nr. 5).