„U. V.“ tęsia straipsnių ciklą apie Vilniaus universiteto kiemelius. Pristatome Konstantino Sirvydo kiemą. Apie šį kiemą rašyta nedaug. Gal todėl, kad ne visi jo pastatai priklauso universitetui. Iš pietų kiemo erdvę uždaro šiaurinis Šv. Jonų bažnyčios sparnas, o iš šiaurės jis ribojasi su privačia valda, kuri atitverta metaline tvorele.

Šį kiemą iš vakarų bei šiaurės vakarų supantys pastatai akademijos laikais turėjo ūkinę paskirtį, XIX a. pradžioje buvo perstatyti. Vėliau dalis patalpų priklausė klebonijai, o po universiteto 400 metų jubiliejaus čia įsikūrė Lituanistikos centras, kurį laiką buvo universiteto fotolaboratorija.

Šiaurinėje pusėje už tvoros esantis pastatas, kuriame dabar keletas butų, daug kartų keitė savininkus. Įdomus faktas, kad XIX a. pradžioje šis pastatas priklausė universiteto profesoriui chirurgui Jokūbui Briotė, atvykusiam iš Paryžiaus, įkūrusiam Anatomijos muziejų. Šiame name kurį laiką gyveno universiteto profesorius biologas ir zoologas Stanislovas Bonifacas Jundzilas.

Dabar kiemas atrodo kiek primirštas ir apleistas, lankomas tik rūkorių ir pavienių čia užklystančių turistų, kurie užsuka į suvenyrų parduotuvę. Senokai neliestas restauratorių ir statybininkų, jis kupinas romantiškos senojo Vilniaus dvasios. Matyt, pamirštas baltas angeliukas čia jau baigia susilieti su kiek pažaliavusia, bet žavia senamiesčio architektūra ir gamta.O ant rytinio bažnyčios fasado jam draugiją palaiko dar du seniai į miesto istoriją įaugę angelai, apie kuriuos pasakoja viena Vilniaus legenda.

Pasakojama, kad angelams atsibodo sėdėti vienoje vietoje. Paprašę Dievo atleisti juos nuo šios pareigos, jie gavo užduotį rasti laimingiausią ir nelaimingiausią miestietį. Na, laimingiausias, aišku, turėjo būti valdovas, o štai nelaimingiausio ieškojo ilgai, nusivarė nuo kojų ir pagaliau rado gatvėje miegantį bėdžių. Kai apsidžiaugę jį pristatė Dievui, pabudęs vargeta labai pasipiktino buvęs sutrukdytas. Jis išvadino angelus neišmanėliais ir pareiškė esąs laimingiausias žmogus, nes neturįs nei turto, nei šeimos, todėl gyvenąs taip, kaip norįs, einąs savo keliu laisvas kaip vėjas. Nusiminę angelai liko rymoti ant bažnyčios stogo.

Ilgos ir painios Daukanto kiemo ąžuoliuko istorijos tęsinys – Sirvydo kieme

Sirvydo kiemo gale auga trys ąžuolai, kuriuos prisiminėme, sulaukę kelių universiteto senbuvių pastabų po straipsnio apie ąžuoliuko sodinimą Daukanto kieme. Laikraščio „Universitas Vilnensis“ birželio numeryje perskaitęs apie tai, kaip buvo sodinamas ąžuoliukas Daukanto kieme, ilgametis Vilniaus universiteto centrinių rūmų administratorius Stasys Gaidys papasakojo truputį kitokią istoriją apie pirmąjį ten pasodintą ąžuoliuką.

Tai kaip ten buvo iš tikrųjų? Kuris ąžuoliukas prigijo ir kada?

Pirmąjį ąžuoliuką atvežė kažkur iš Vilniaus apylinkių. Jis buvo mažytis, maždaug pusantro metro aukščio, plonytis. Tas ąžuoliukas metus laiko tepabuvo, ir 1980-aisiais kažkas nulaužė jo viršūnę. Aplinkui tą ąžuoliuką buvo medinė tvorelė. Kai kažkas jį nulaužė, liko apie metro ūgio medelis. Filologijos fakulteto dekanas Jonas Balkevičius tada užsiprašė universiteto mašinos kitam medeliui atsivežti. Universitetas kaip tik buvo gavęs naują didelį ZIL sunkvežimį. Nuvažiavo į Žemaitiją, į gimtąjį Daukanto Klevų kaimą. Ten susirado didelį ąžuolą ir jį atsivežė. Naujasis ąžuolas buvo gal kokių trijų metrų aukščio, didžiulis. Jis puikiai prigijo ir auga iki šiol.

Nulaužtojo buvo labai geros šaknys, tad nutarta jį persodinti Sirvydo kiemelyje. Nunešėme ir persodinome tą ąžuolą kiemelio gale. Buvo gaila gražų medį išmesti ir tikėjomės, kad prigis. O jis ir prigijo naujoje vietoje.

Bet ten kieme auga dar du ąžuolai. Iš kur jie, kada pasodinti?

Šalia to persodinto ąžuolo – dviejų universiteto rektorių pasodinti ąžuolai: Jono Kubiliaus ir Rolando Pavilionio. Aš taip pat dalyvavau juos sodinant, bet tada labai nesisekė, teko kelis kartus sodinti, nes pirmieji medžiai neprigijo. Laistėme juos, prižiūrėjome, bet prigijo gal tik iš trečio karto. O dabar jie puikiai auga.

Kadangi šitas kiemas ne visas universiteto, per tvorą lipdavo į teritoriją ir svetimi, vedžiodavo šunis, tai ir ąžuolai džiūvo. Dabar atsitvėrėme aukštesne metaline tvora, kuri vaizdo negadina, bet apsaugo.