Rugpjūčio pabaigoje Vilniaus universitete vykusioje 31-ojoje metinėje Europos aukštojo mokslo draugijos (EAIR) konferencijoje „Siekiant harmonijos: studentai, visuomenė, akademija” dalyvavo daugiau nei du šimtai draugijos narių iš viso pasaulio. Aštuoniose konferencijos sekcijose buvo nagrinėjama aukštųjų mokyklų sąveika su valdžia, aukštojo mokslo kokybė, lyderystės ir administravimo principai, studentų ir aukštųjų mokyklų administracijos sąveikos principai, mokslo klausimai, mokslinių tyrimų vadyba, Bolonijos procesas. Buvo diskutuota ir aukštojo mokslo etikos klausimais.

Konferencijos atidarymas sutapo net su keliomis istorinėmis sukaktimis – tai ir liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribbentropo pakto, kai du totalitariniai režimai faktiškai padalijo Europą į įtakos zonas, pasirašymo 70-metis; tai ir Baltijos kelio, kai Baltijos šalių gyventojai pademonstravo vienybę ir ryžtą atkurti savo valstybių suverenumą, 20-metis. Simboliška ir tai, kad ši tradicinė metinė EAIR konferencija šiemet buvo skirta Vilniaus universiteto 430 metų sukakčiai. Tad nenuostabu, kad Šv. Jonų bažnyčioje per konferencijos atidarymo iškilmes skambėjo nemažai pamąstymų apie istorijos dėsningumus ir jos vingius.

Apie istorinius Europos aukštojo mokslo aspektus kalbėjo žinomi VU mokslininkai. Prof. Marius Povilas Šaulauskas (Filosofijos fakultetas) ir prof. Alfredas Bumblauskas (Istorijos fakultetas) pristatė konferencijos dalyviams pranešimą „Trys Academia Europeana žingsniai: Universitas Vilnensis atvejis“ (The Threefold Step of Academia Europeana: a Case of Universitas Vilnensis). Šis pranešimas puikiai tiko bendram konferencijos kontekstui.

Profesoriai pažymėjo, kad universitetas europinėje tradicijoje (Academia Europeana) yra pirmiausia ne ekonominė, profesinė ar politinė, bet vertybinė kategorija. Tai galioja ir Vilniaus universitetui, kuris skaičiuoja savo istoriją nuo 1579 m. Kai buvo įsteigtas, jis tapo 112-uoju universitetu Europoje. M. P. Šaulauskas ir A. Bumblauskas pabrėžė, kad tuometinis Vilniaus universitetas – Universitas Vilnensis, viena vertus, buvo tipiškas tos epochos universitetas, nė kiek nenusileidęs kitiems tuometiniams universitetams, tačiau turėjo ir savo ypatingą misiją. Tik atsiradęs jis tapo labiausiai į Rytus nutolusiu europinio universitetų tinklo tašku. Be to, Vilniaus universiteto istorija neatsiejama nuo Vilniaus – tradiciškai daugiakultūrio miesto istorijos, tad per savo gyvavimo amžius senajai Lietuvos Alma Mater teko ne kartą atsidurti skirtingų kultūrų sankryžoje.

M. P. Šaulauskas ir A. Bumblauskas pažymėjo, kad Vilniaus universitetas išgyveno ir skirtingus raidos etapus – nuo viduramžių polilogo universiteto iki kraštutinio napoleoninio universiteto sovietmečiu, kai visi aukštosios mokyklos pajėgumai buvo orientuoti į griežtos totalitarinės sistemos palaikymą. Žinoma, Vilniaus universitetą paveikė ir šiuolaikinio ekonomizmo ir globalizmo era. M. P. Šaulausko ir A. Bumblausko teigimu, šiandien, kai Lietuva švenčia savo vardo tūkstantmetį, atėjo laikas konceptualiai permąstyti Vilniaus universiteto patirtį ir atrasti joje tai, kas būtų aktualu ne tik universitetui, bet ir visai Europai, kitiems europiniams universitetams, neturintiems panašios istorinės, kultūrinės ir politinės patirties.

Europos laukiantys iššūkiai

Vienas iš įdomesnių konferencijoje buvo Europos universitetų asociacijos (EUA) generalinės sekretorės Lesley Wilson pranešimas apie iššūkius, su kuriais susiduria europinė aukštojo mokslo sistema. Pranešėja pažymėjo, kad šiandien, kai kuriasi globalios žinių visuomenės, aukštojo mokslo srityje vis labiau stiprėja konkurencija. Bolonijos procesas, startavęs 1999 m., iškėlė daug naujų iššūkių. Galima priminti, kad pagrindinis Bolonijos proceso tikslas buvo iki 2010 m. sujungti iki tol skirtingas šalių aukštojo mokslo sistemas į bendrą erdvę, tačiau vargu ar kitąmet jau bus galima kalbėti apie šio proceso pabaigą. Bet kuriuo atveju jau dabar aišku, kad Bolonijos proceso eiga pakoregavo kai kuriuos aukštojo mokslo principus – labai svarbiu uždaviniu ir iššūkiu tapo internacionalizacija. Pasak L. Wilson, partnerystė tarp universitetų „tampa kaip niekad svarbi“.

Tačiau įgyvendinant Bolonijos proceso siekius tenka spręsti ir daug kitų klausimų – pradedant ryšio tarp mokslinių tyrimų ir studijų problema ir baigiant aukštųjų mokyklų autonomija. Kaip pabrėžė L. Wilson, sprendžiant šiuos uždavinius daug kas priklauso nuo geografinių bei istorinių aspektų ir šalių bei aukštųjų mokyklų, dalyvaujančių šioje tarptautinėje reformoje, tradicijų.

Bolonijos procesas iškėlė ir daugiau klausimų, kuriuos teks spręsti galvojant apie ateinančią bendros europinės aukštojo mokslo erdvės formavimo dekadą. Šie klausimai nėra nauji, pagrindinis jų toks – kaip palaikyti impulsą ir sustiprinti prasidėjusią bendrą europinę reformą? Tarp svarbiausių kitos dekados uždavinių – užtikrinti, kad reforma neišvargintų universitetų (pasak L. Wilson, svarbu susimąstyti, ar įmanoma vykdyti visus reformos uždavinius vienu metu?). Taip pat būtinai reikia atrasti pusiausvyrą ir ryšį tarp europinio ir nacionalinio aukštojo mokslo lygmens.

EAIR – amžinai?

Paskutinę konferencijos dieną EAIR prezidentas Kari Hypponenas iš Turku universiteto (Suomija) perskaitė daug ką sudominusį pranešimą apie draugijos ateitį. EAIR vadovas pažymėjo, kad šiandien Europoje yra gausybė organizacijų, vienaip ar kitaip susijusių su aukštojo mokslo sistema. Šios organizacijos vienija gausybę įvairių šalių universitetų. Ypač stiprios ir pastebimos yra įvairios regioninės asociacijos. K. Hypponenas pabrėžė, kad draugija susiduria su svarbiu iššūkiu – nepasimesti tarp šių organizacijų gausos.

EAIR kaip nepriklausoma draugija egzistuoja nuo 1989 m. Šiandien ji turi apie 500 narių iš 50 skirtingų pasaulio šalių – ne tik Europos, bet ir Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos ir Australijos. Draugijos tikslas – stiprinti sąveiką tarp mokslininkų ir specialistų, nagrinėjančių aukštojo mokslo klausimus. EAIR pristato save kaip profesionalų ir patrauklų partnerį kitoms Europos ir pasaulio organizacijoms, dirbančioms aukštojo mokslo srityje.

K. Hypponenas teigė, kad draugijai reikia sustiprinti savo vaidmenį analogiškų organizacijų šeimoje – tam ji turi naudoti visą savo potencialą. Jo manymu, reikėtų bandyti pritraukti daugiau naujų narių iš Rytų Europos regiono, ypač iš tokios didelės šalies kaip Rusija. Draugija taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, kiek ji yra svarbi joje jau esantiems nariams, ir didinti savo patrauklumą. „Klausiu – ar bus EAIR amžinai? Atsakau – su tokiais šauniais nariais, kurie susirinko čia – taip“, – optimistiškai nusiteikęs K. Hypponenas.

Tik teigiami atsiliepimai

Pasak Vilniaus universiteto tarptautinių reikalų prorektoriaus doc. dr. Rimanto Vaitkaus, pasibaigus konferencijai jam teko girdėti tik teigiamus atsiliepimus apie jos organizavimo lygį ir Vilniaus universiteto svetingumą. Tai esąs visų universiteto padalinių ir struktūrų nuopelnas. „Prie manęs buvo priėjęs vienas žmogus ir pasakė, kad dalyvauja panašiuose forumuose jau 15 metų, bet čia, Vilniuje, jis pirmą kartą pamatė tikrai gerai organizuotą konferenciją“, – džiaugėsi R. Vaitkus. Jis taip pat paminėjo, kad po apsilankymo pas rektorių akad. B. Juodką EUA generalinė sekretorė L. Wilson užsiminė, jog, jos manymu, Vilniaus universitete galima būtų organizuoti ir jos atstovaujamos organizacijos, kuri vienija apie 800 Europos universitetų, forumą.

Pasak R. Vaitkaus, konferencija duoda peno pamąstymams apie tai, kaip reikia formuoti universiteto vadybines struktūras, ką galima būtų padaryti geriau. „Ši konferencija buvo naudinga visapusiškai – ir teoriniu požiūriu, ir kaip patirtis organizuojant tokio masto tarptautines konferencijas“, – mano jis ir priduria, kad galima tikėtis, jog kai kurias idėjas, nuskambėjusias konferencijoje, artimiausiu metu bus bandoma įgyvendinti ir Vilniaus universitete. Pirmiausia tai būtų idėjos, susijusios su studijų kokybės užtikrinimo sistemomis, taip pat su mokslo vadyba. Tarptautinių reikalų prorektoriaus manymu, konferencija patvirtino, kad Vilniaus universiteto pasirinktas platesnės internacionalizacijos kelias yra teisingas. Mintys apie aktyvesnio tarptautinio bendradarbiavimo ir sąveikos tarp skirtingų šalių universitetų svarbą skambėjo daugelyje konferencijoje skaitytų pranešimų.

R. Vaitkus pažymėjo, kad jau vien tas faktas, jog EAIR konferencija įvyko Vilniaus universitete, yra svarbus laimėjimas įgyvendinat VU internacionalizacijos strategiją. „Pas mus suvažiavo dalyviai iš viso pasaulio. Dauguma iš jų buvo čia pirmą kartą, o kai kurie anksčiau net nežinojo, kur Lietuva yra. Manau, labai svarbu, kad jie čia atvyko, pasisvečiavo, susidarė įspūdį apie mūsų universitetą. Tai irgi yra konferencijos rezultatas – mes parodėme savo universitetą įvairių šalių žmonėms, ir jie grįžę namo papasakos apie jį kitiems – savo kolegoms ir studentams. Konferencija jau yra istorija, bet ji lieka atmintyje, apie ją kalbama“, – konstatavo R. Vaitkus.