Rektoriaus 2015 m. geriausio dėstytojo premijos laureatas – Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentas Antanas Kairys mano, kad dėstytojui labai svarbu būti sąžiningam. Psichologas dėsto ir bendruosius dalykus kitų fakultetų studentams, taigi krūvis tikrai didelis, bet jis randa laiko ne tik moksliniam darbui, naujiems projektams, bet ir fotografijai, knygoms, kelionėms.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia norint būti geru dėstytoju?

Tai labai sudėtingas klausimas. Ir turbūt nėra vieno atsakymo, geram dėstytojui reikia daugybės dalykų. Visų pirma dėstytojas turi puikiai išmanyti savo dėstomą dalyką, kitaip nieko gero neišdėstys. Antras svarbus dalykas – sąžiningumas: supratimas, kodėl tai darai ir visiems vienodų reikalavimų taikymas. Turi būti sąžiningas tiek sau, tiek studentams. Jei iš savęs kažko reikalauji, tai gali reikalauti to ir iš studentų. Jei pats pažeidinėji vienas ar kitas susitarimo dalis, tai ir iš studentų gali tikėtis panašaus elgesio. Ir trečia, manau, dėstytojui svarbus gebėjimas įdomiai, sklandžiai perteikti savo dėstomą dalyką. Įdomiai dėstyti galima tik tada, kai pačiam įdomu tai, ką dėstai.

Kokie dabar studentai, ar skiriasi nuo Jūsų, kai buvote studentas?

Studentu tapau 2000-aisiais, nesakyčiau, kad nuo to laiko įvyko milžiniški pokyčiai. Ir mes buvome visokie:  smalsūs, nesmalsūs, kartais simuliuojantys, darantys viską iki galo arba ne iki galo. Dabartiniai studentai yra tokie patys. Tik jie daugiau naudojasi informacinėmis technologijomis, daug greičiau nei mes susiranda informaciją, dėl technologijų keičiasi bendravimo su dėstytojais būdai, tempas. Man mokantis internetas buvo mažiau paplitęs, mes daug ką dar rašydavome iš knygų. Dabar yra atvirkščiai, bet tai daugiau smulkūs, neesminiai skirtumai. Patys žmonės nepasikeitė taip smarkiai, kaip paprastai kalbama.

Kai buvote studentas, ko Jūs labiausiai laukėte iš dėstytojo?

Visada sakydavau, kad ne tiek svarbus dėstytojas, kiek noras. Jei norėsi ir tau bus įdomu, tai sužinosi ir išmoksi, įgysi žinių, kurių tau reikia, kad ir koks būtų dėstytojas. Žinoma, iš dėstytojo visi tikėjomės turbūt panašių dalykų – tiek žinių, tiek įdomumo.

Psichologija – populiari specialybė. Ko reikia, norint būti geru psichologu?

Norint būti geru psichologu reikia daugelio dalykų. Visų pirma žinių, nors žinių reikia visiems specialistams, tad psichologai – ne išimtis. Psichologija išskirtinė tuo, kad tai ne tik profesija, ji reikalauja tam tikro susitarimo su savimi. Teikdamas pagalbą žmogui, pirmiausia turėtum būti autentiškas su savimi. Daugelis praktikoje dirbančių psichologų patys yra (ar bent jau turėtų būti) perėję terapiją. Reikia specifinio santykio tiek su savimi, tiek su kitu žmogumi, gebėjimo įsijausti į jo būseną. Kitose srityse, pavyzdžiui, organizacinėje psichologijoje, tai galbūt mažiau svarbu, bet vis tiek turi sugebėti suprasti ir būti su kitu žmogumi.

Lietuviai negali pasigirti gera psichine sveikata. O ar studentai skiriasi nuo kitų visuomenės grupių? Ar jų problemos tokios pačios?

Natūralu, kad studentai skiriasi, visų pirma dėl amžiaus. Viena vertus, akademinis jaunimas – gabi, šviesi, aktyvi, besidominti visuomenės dalis, iš kurios mes daug tikimės. Tą aktyvumą galima išskirti, lyginant su kitomis grupėmis. Kita vertus, šiam amžiaus tarpsniui aktualūs specifiniai klausimai. Dauguma šių žmonių tebeieško atsakymo į klausimus „kas aš esu“, „kuo norėčiau būti“, eksperimentuoja. Iš dalies šios paieškos, šie eksperimentai gali ir kelti problemų.

O baimė neteisingai pasirinkti gyvenimo kelią?

Šiuolaikinis gyvenimas suteikia galimybę rinktis daugiau nei bet kada anksčiau. Jei supratai, kad pasirinkai ne tą studijų kryptį ar baigei ne tuos mokslus, esi ne savo vėžėse, tai nėra katastrofa. Dažniausiai studentas gali pakeisti savo pasirinkimą ar savarankiškai studijuodamas, ar keisdamas studijų kryptį. Šiuolaikiniame pasaulyje po studijų daugelyje sričių galima persikvalifikuoti, papildomai įgyti kompetencijų ir dirbti kitą darbą.

Ar dėstytojai gali prisidėti prie studentų psichinės sveikatos gerinimo / gerovės stiprinimo?

Dėstytojas susijęs su kai kuriais nemaloniais išgyvenimais, tarkime, egzaminu. Mano supratimu, studentams gali padėti tai, ko reikalauja universitetas – aiškios taisyklės ir jų laikymasis. Jei procesas organizuotas taip, kad studentai žino, kas, kada ir kaip bus, ir dėstytojas laikosi taisyklių, tai stresą mažinantis veiksnys. Be to, dėstytojas gali atsižvelgti į studijų krūvį ir, kiek leidžia dėstomas dalykas, būti lankstesnis. Na ir, žinoma, tiesiog žmogiškas elgesys, pagarba. Turbūt tai minimumas, ką kiekvienas dėstytojas gali padaryti, siekdamas sustiprinti studentų gerovę.

Laiko perspektyva – Jūsų tyrimo sritis. Ar rezultatai padeda Jums, kaip dėstytojui, geriau suprasti studentus?

Studentiškas laikotarpis – šiek tiek nerūpestingo gyvenimo laikotarpis, nes dažniausiai įsipareigojimų yra mažiau nei vėlesniais laikotarpiais, pavyzdžiui, dirbant. Dalis studentų suvokia jį kaip laisvės laikotarpį, nors ir neilgalaikį. Tai būtų panašu į hedonistinės dabarties laiko perspektyvą – būti čia ir dabar, gyventi esamu laiku. Bet kita vertus – studijų procesas reikalauja darbo su ateities tikslais, numatymo, apgalvojimo. Tad viena iš mano užduočių yra padėti studentams susistruktūrinti mokymosi procesą, sukurstyti juos galvoti apie ateitį.

O ar dabartiniai studentai daugiau orientuoti į ateitį?

Yra labai įvairių studentų. Apskritai taip, dauguma jų mąsto apie ateitį, dauguma jų žino, ko nori. Nors ne visi. Bet taip ir turi būti. Dalis sužinos, kai pradės dirbti.

Ar matote skirtumus tarp psichologų ir kitų fakultetų studentų, nes dėstote bendruosius dalykus? Ar patinka dėstyti kitų specialybių studentams?

Kiekviena specialybė ugdo tam tikrą mąstymo, požiūrio į pasaulį būdą. Pavyzdžiui, psichologas dažniausiai galvoja apie individą. Studijuojančiųjų visuomenės mokslus požiūrio perspektyva visai kitokia. Jie pradeda ne nuo individo, o nuo grupės ar visuomenės. Ir kartais, mąstydami apie psichologinius fenomenus, jie pateikia labai įdomių pastebėjimų, gali pamatyti visai kitokią įdomią perspektyvą, apie kurią net nesusimąstai, nes esi psichologas.

Kokie Jūsų moksliniai planai?

Šiuo metu dirbame su keliais senėjimo tematikos projektais. Pradėjome domėtis senstančios visuomenės problemomis – vyresnio amžiaus žmonių gerove. Turime du projektus: viename konkrečiai nagrinėjama žmonių gerovė, o kitas tarptautinis, tarpdisciplininis projektas, kur renkami visų Europos šalių duomenys ir bandoma rasti įvairių senėjimo aspektų tarpusavio ryšius ir dinamiką. Tyrimų pagrindu bandysime parengti rekomendacijas. Tarptautinis tyrimas leidžia pamatyti sveikatos ar pasitenkinimo gyvenimu dinamiką skirtingose šalyse, kaip skirtingi, pavyzdžiui, politiniai sprendimai susiję su žmonių savijauta, gyvenimo ypatumais. Surinkti tyrimo duomenys leis tai padaryti.

O kokie lietuviai, ypač vyresnioji karta? Optimistai ar pesimistai?

Žmonės yra visokie. Lietuviai turėjo daug sudėtingų išgyvenimų dėl komplikuotos Lietuvos istorijos. Gyvenimas sudėtingesniu laikotarpiu, negalėjimas prognozuoti savo ateities išugdė fatalistiškesnį požiūrį į gyvenimą. Laiko perspektyvos tyrimai taip pat suteikia prielaidą manyti, kad galbūt lietuviams fatalistiškumas būdingesnis nei kitų šalių gyventojams.

Jūs ir fotografuojate. Ką Jums duoda fotografija? Ką dar veikiate laisvalaikiu?

Tai padeda pailsėti nuo darbo, nuo mąstymo apie studijas, mokslą. Šiuo metu tai tiesiog džiuginantis procesas, be jokių didesnių ambicijų ar tikslų. Pailsėti padeda ir kiti hobiai – kelionės, knygų skaitymas.

Ko palinkėtumėte universiteto dėstytojams?

Na, apie atlyginimus gal čia nekalbėkime. Kadangi dėstant svarbiausia yra nuoširdus domėjimasis savo dėstomu dalyku, linkėčiau laiko ir noro domėtis tuo, ką dėstai, naujų įdomių projektų, smalsių studentų, šaunių kolegų.