„Transit umbra, lux permanet“ (Šešėliai dingsta, šviesa lieka). Šio senovės romėnų teiginio teisingumą turbūt patvirtintų naujasis Vilniaus universiteto garbės daktaras – Renselerio politechnikos instituto (JAV) profesorius Michaelas Shuras. Jis yra vienas iš pasaulio mokslo lyderių puslaidininkių fizikos ir elektronikos bei optoelektronikos prietaisų kūrimo srityse. Profesoriaus bendradarbiavimas su VU mokslininkais tapo itin vaisingas pastaruosius du dešimtmečius, o VU fizikų darbai, atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su prof. M. Shuru, buvo įvertinti net keliomis Lietuvos mokslo premijomis.

Kaip priėmėte žinią, kad tapote Vilniaus universiteto garbės daktaru?

Pasijutau itin pagerbtas ir pamalonintas. Ypač branginu man suteikiamą garbės titulą, nes mane sieja ilgalaikis bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu, jo studentais.

Nuo ko prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu ir jo mokslininkais?

Šis bendradarbiavimas prasidėjo nuo mano pažinties su buvusiu Lietuvos mokslų akademijos prezidentu Juru Požela. Kartu su juo ir profesoriumi Michailu Levinšteinu 1973 m. parašėme monografiją „Gunn Effect“. 1976 m., man išvykus į Jungtines Amerikos Valstijas, bendradarbiavimas nutrūko, tačiau 1991 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vėl atnaujinome bendrus darbus.

Man teko garbė dirbti su daugybe Vilniaus universiteto mokslininkų. Tarp jų – su prof. Artūru Žukausku, prof. Gintautu Tamulaičiu, prof. Daumantu Čipliu, prof. Edmundu Kuokščiu, doc. Romualdu Rimeika, dr. Pranciškum Vitta, dr. Jūru Mickevičiumi ir kitais. Savo įmonę „Sensor Electronic Technology, Inc.“ įkūriau kartu su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto absolventu dr. Remigijumi Gaška.

Kokie ryškiausi šio bendradarbiavimo rezultatai?

Neabejotinai ryškiausias buvo gilaus ultravioleto šviestukų (LED) kūrimas. Jais paremtos technologijos gali būti taikomos labai plačiai: vandens valymui, ligų prevencijai, kovai su hospitalinėmis infekcijomis (pastarųjų pasitaiko per milijoną atvejų, o JAV nuo šių infekcijų kasmet miršta per 100 000 žmonių), naujam spalvų suvokimui, kuris gali būti sėkmingai pritaikomas medicinoje, muziejų apšvietimui, „atkuriant“ paveikslus šviesa, fotografijai.

Kiek teko girdėti, Lietuvoje esate lankęsis ne kartą. Kaip pasikeitė mūsų šalis, Vilniaus universitetas?

Vilnius tapo gražiu Europos miestu, kuriame puikiai dera viduramžiai ir modernizmas. Vilniuje visuomet malonu lankytis, o Vilniaus universitetas – tikras deimantas Vilniaus karūnoje.

Ar visada svajojote tapti mokslininku?

Mano profesija ir yra mano išsipildžiusi svajonė. Ji suteikė darbui ir gyvenimui prasmės, džiugesio. Manau, kad man labai pasisekė, jog esu fizikas.

Kokiomis aplinkybėmis buvusioje Sovietų Sąjungoje tapote persona non grata ir kodėl emigravote į JAV?

Kadangi keletas draugų ir giminaičių dėl savo įsitikinimų buvo persekiojami KGB struktūrų, man kilo problemų su atitinkamomis institucijomis.

1976 m. man buvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Su žmona ir dviem mažomis dukromis atvykome į Jungtines Amerikos Valstijas – ši šalis mums suteikė darbus, pilietybę. Jautėme, kad Amerikos žmonės nuoširdžiai mus priėmė. Sovietų valdžia atėmė iš mūsų pilietybes ir iki pat 1992 m. neleido įvažiuoti į Sovietų Sąjungą.

Kokie naujausi Jūsų tyrimai ir jų rezultatai?

Kaip jau minėjau, dirbu gilaus ultravioleto spinduliuotės šaltinių ir jų pritaikymo srityje. Tai dar labai nauja, besivystanti technologija, turinti, mano nuomone, didžiulį potencialą. Taip pat tiriu elektronų tankio bangas puslaidininkiuose, vadinamas plazminėmis bangomis. Jos turi daug panašumų su vandens bangomis ir yra tokios pat sudėtingos. Šios bangos gali būti pritaikomos belaidžiam ryšiui, kurio dažnių juosta keliomis eilėmis platesnė, nei naudojama šiuolaikiniuose belaidžio ryšio tinkluose.

Jus galima pavadinti sėkmingai dirbančiu mokslininku. Gal galite pasidalyti savo sėkmės receptu?

Mano akimis, džiaugtis sėkme galima tuomet, kai matai, jog tavo idėjos bei išradimai įgyvendinti. Bet jūs per daug sureikšminate mano nuopelnus. Visko pasiekiau kartu su kolegomis, studentais. Man teko laimė dirbti su daugeliu talentingų ir savo darbui atsidavusių žmonių, tarp kurių yra ir Vilniaus universiteto mokslininkų.

Renselerio politechnikos institute prof. M. Shuras dirba nuo 1996 m. Jis yra organizavęs daugelio VU mokslininkų stažuotes šiame institute.

Prof. M. Shuras pasižymėjęs įvairiose tyrimų srityse: tai puslaidininkių ir kietojo kūno fizika, puslaidininkiniai prietaisai, plazminių bangų elektronika, lauko tranzistoriai, šviestukai ir lazerinės technologijos, terahercų technologija, paviršinių akustinių bangų bei akustooptiniai įtaisai. Jo vardu pavadintas plazmos paviršinių bangų reiškinys lauko tranzistoriuje (Diakonovo-Shuro reiškinys). Jis yra 38 knygų ir daugybės knygų skyrių autorius, bendraautoris arba redaktorius, pateikęs per 50 patentų bei patentinių paraiškų kietakūnių prietaisų srityje. Prof. M. Shuras yra daugiau kaip 1000 mokslinių straipsnių bendraautoris, Mokslinės informacijos instituto (ISI) pripažintas vienu daugiausiai cituojamų pasaulio mokslininkų.

2002 m. JAV išleista VU rektoriaus prof. A. Žukausko, prof. M. Shuro ir dr. R. Gaškos knyga „Introduction to Solid State Lighting“ („Įvadas į kietakūnį apšvietimą“) buvo pirmoji pasaulyje monografija kietakūnio apšvietimo srityje ir tapo parankine knyga daugeliui mokslininkų ir studentų.