Tarptautinė paleontologų ir evoliucinių biologų iš Didžiosios Britanijos, Lietuvos, JAV ir Kinijos komanda paskelbė tyrimą, skirtą paslaptingų paleozojaus eros žuvų, vadinamųjų mongolepididų, prigimčiai išsiaiškinti.

Publikacijoje „The Systematics of the Mongolepidida (Chondrichthyes) and the Ordovician Origins of the Clades“, išspausdintoje tarpdisciplininiame atviros prieigos „PeerJ“ žurnale, naudojantis filogenetinės sistematikos metodais įrodoma, kad mongolepididai yra artimiausi šiuolaikinių kremzlinių žuvų giminaičiai. Straipsnyje atskleidžiama, kad ši pirmykščių žuvų grupė buvo paplitusi ne tik Mongolijoje, bet kur kas plačiau. Jų liekanos identifikuotos Kinijoje ir netgi JAV. Giminystės ryšius apibrėžiančio filogenetinio medžio forma nurodo, kad šiuolaikinių ryklių, rajų ir chimerų kremzliniai protėviai turėjo egzistuoti 50 milijonų metų anksčiau, nei manyta prieš tai. Mokslininkų nuomone, kremzlinės žuvys, kaip ir dauguma kitų gyvūnų klasių, turėjo atsirasti neįtikėtino gyvybės šuolio, vadinamo DOBĮ (Didžiojo Ordoviko biodiversifikacijos įvykio), metu. Šis atradimas stuburinių pavyzdžiu patvirtina, kad evoliucijos procesas pasižymi ypač dideliu netolygumu.

Mongolepididai (lot. žvynai iš Mongolijos) buvo atrasti ir pirmą kartą aprašyti Vilniaus universiteto geologės ir paleontologės habil. dr. Valentinos Karatajūtės-Talimaa. Ji vyko į ekspedicijas Sibire ir Mongolijoje dar 1990 m. Surastos žvynų liekanos savo audinių sandara buvo nepanašios į tai, kas gyvena dabar ir anksčiau. Mokslininkė šias liekanas apytiksliai apibūdino pasitelkusi į pagalbą brolį dailininką Vladą Karatajų. Jis padėjo sukurti pirmuosius trimačius histologinius šių žvynų modelius. Remdamasi rekonstrukcijomis, VU mokslininkė padarė išvadas, kad mongolepididai giminingi šiuolaikinėms kremzlinėms žuvims (euselachijoms), kurioms priklauso rykliai, rajos ir chimeros. Šis teiginys buvo ganėtinai drąsus, nes seniausios žinomos dantų liekanos ir atspaudai, priklausantys seniesiems rykliams, buvo keliomis dešimtimis milijonų metu jaunesni.

Aptariamo straipsnio autoriai – Plamenas Andreevas ir dr. Ivanas J. Sansomas iš Birmingamo universiteto (Jungtinė Karalystė), habil. dr. V. Karatajūtė-Talimaa iš Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros, dr. Michaelas I. Coatesas iš Čikagos universiteto (JAV), dr. Richardas M. Sheltonas ir dr. Paulas R. Cooperis iš Birmingamo universiteto Odontologijos koledžo ir dr. Nian-Zhong Wang iš Stuburinių paleontologijos ir paleoantropologijos instituto Pekine (Kinija).